Alberto Angela: „Viena diena Senovės Romoje“

Prisipažinsiu, jog senovės romėnai mane nelabai domina. Jie ne tokie egzotiški kaip kitos senovės civilizacijos (kaip, tarkim, piramides statę senovės egiptiečiai, ar iš ėriukų kepenų buriantys Tarpupio gyventojai), ne tokie protingi kaip graikai (tą jie patys pripažino), bet kartu ir nebe tokie artimi kaip Viduramžių Europa. Bet užmatęs internetuose, jog prie šios knygos rankas yra prikišęs Aurelijus Katkevičius, nesusilaikiau jos nenusipirkęs.

Ir nesigailiu. Knygą pasičepsėdamas suvalgiau per keletą vakarų – būčiau neužtrukęs nė tiek, jeigu tik nebūtų užgriuvę kiti reikalai. Pasakojimas apie kasdienį Senovės Romos gyvenimą glaustas, bet vaizdingas, neperkrautas, bet įtraukiantis, tobulai tinkantis vasaros atokvėpiui nuo darbų.

Senovės Romos kasdieninis gyvenimas ne taip jau stipriai skiriasi nuo to, su kuo ir dabar galima susidurti skurdesnių šalių didmiesčiuose: žmonės keliasi, valgo, dirba, eina į viešąsias pirtis, linksminasi bei apsiperka turguose. Senovės Romoje jau egzistavo mums įprasti miestų atributai: aludės, parduotuvės, viešosios erdvės ir gyvenamieji kvartalai, tad skaitant šią knygą net imi galvoti, jog eilinio šiuolaikinio kaimo gyventojo gyvenimas gal net labiau tolimesnis nuo dabartinio miestiečio gyvenimo būdo, nei pastarasis nuo Senovės Romos aplinkos. Gal yra tik keli nedideli skirtumai: Romoje nėra buitinės technikos, tad turtingų žmonių namų ruošos darbus nudirba vergai (į juos žiūrima lygiai taip be emocijų, kaip kad dabar į sulčiaspaudę: pikta, kai neveikia, bet visuomenė nesibaisės, jei iš nevilties užtrankysite ją plaktuku), ir romėnai turi subtilų skonį žiaurumui – puikiausia pavakario pramoga yra nueiti į Koliziejų pažiūrėti meistriškai ir teatrališkai paruoštų egzekucijų bei gladiatorių kovų.

Knygoje teigiama, jog visi kiti stereotipai apie romėnus – besotis apsirijimas šventėse, bei nesibaigiančios orgijos – nėra visai tikslus. Valgoma gal ir daug, bet tam tikras saikas išlaikomas, o orgijomis baigiasi tikrai ne kiekvienas vakarėlis. Tiesa, berniukų ar verg(i)ų seksualinis išnaudojimas yra įprastas dalykas, bet čia irgi galioja griežtos etikos taisyklės: vyras gali būti tik aktyvus, nes būdamas pasyvus save žemina. O seksas su vergais nėra problema, nes jie žemesnės kastos, todėl negali kelti bėdų nesantuokinių vaikų paveldėjimo klausimu.

Vergų ekonomika mane labai sudomino: rašoma, jog buvo tokių Romos piliečių, kurie užsiėmė vien tik investicijomis į vergus. Nebrangiai nusiperki jaunuolį (palyginimui, vergų kainos panašios į dabartines mašinų kainas), išmokai jį skaityti bei rašyti, ir gali jį įdarbinti raštininku. Savaime suprantama, jo uždarbis eina tau, nes tu esi savininkas – gauni iš to dividendus. Po to gali jį brangiau parduoti ir vėl prisipirkti pigių ir kvailų vergų – toks investicinis verslas turi savų rizikų (vergas gali susirgti, numirti ar šiaip būti „brokuotas“), bet grąža irgi nemenka.

Comments Closed

One Comment

Comments are closed.