Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

Rwanda, Inc“ labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą „Why Nations Fail“, nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į „geradarį diktatorių“, kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją – sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.

Comments Closed

One Comment

Comments are closed.