Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Duomenų kultūra organizacijoje

Rašydamas apie tai, ką išmokau dirbdamas duomenų analitiku nepaminėjau vieno labai svarbaus dalyko, be kurio bet kokia duomenų analizė yra visiškai bevertė (dar blogiau – ji gali būti kenksminga): tam, kad iš duomenų būtų galima išpešti naudos, organizacijoje turi būti teisinga duomenų kultūra. Tai anaiptol nereiškia, jog kompanijos administratorė tvarkingai kaupia sutartis gražiuose aplankuose, jas skenuoja ir sudeda į archyvą, prie kurio tik ji pati ir gali prieiti; tai reiškia, jog duomenys kompanijoje vaidina labai svarbų vaidmenį, jie prieinami visiems ir stengiamasi be jų nedaryti jokių sprendimų.

Gal ir gali atrodyti keistoka rašyti apie tai, jog duomenų analizė nesuteiks įmonei vertės, jeigu ji nebus naudojama priimant sprendimus, bet tai ne toks jau retas atvejis didelėse sustabarėjusiose organizacijose. Teisingi, nepagražinti skaičiai ne visiems yra malonūs, o būti iki galo atviram prieš save sunku kiekvienam vadovui. Neretai analitikai dirba darbą, stengdamiesi krentančių metrikų raudonyje ir nenumaldomai blogėjančioje situacijoje rasti bent kokį šviesulėlį teigiamoms naujienoms, kurias išdidžiai bus galima pristatyti valdyboje (bet jūs tik pažiūrėkite kaip stipriai išaugo mūsų trilitrinių bidonų pardavimai Kavarsko turguje trečiadienio popietėmis*!), ar bent jau paaiškinti, kodėl už prastus rezultatus kaltas kažkas kitas – nukritusios naftos kainos, supuolę ypač šalti penktadienio vakarai ar nesąžiningai sėkmingai dirbantys konkurentai. Deja, toks savęs apgaudinėjimas anaiptol nėra retas: esu jį matęs ne kartą ir, prisipažinsiu, tikėtina, jog ir pats tuo esu (per)sirgęs. Tokiai kultūrai pasikeisti nelengva: reikia perlipti per save, greitai sugebėti pripažinti klaidas ir dar kartą įgyti papildomą kilogramą kuklumo. Tai įmanoma tik tuomet, kai organizacijoje pirmiausia ieškoma būdų kaip efektyviausiai spręsti problemas, o ne užsiimama kaltininkų paieška – tik jausdamiesi saugūs veikti, darbuotojai dirba vienam tikslui ir neužsiima politikavimu bei vienas kito dangstymu.

Turinčiose gerą duomenų kultūrą organizacijose būna mažai paslapčių: duomenys privalo būti prieinami visiems. Jeigu kaskart prireikus kokios nors informacijos reikia kreiptis į atskirą skyrių, kuris sudėliojęs prioritetus per kelias savaites įsipareigoja pateikti terminus per kurios bus padaryta reikiama eksportuojamų Tanzanijon džiovintų karvių uodegų pardavimo ataskaita (jei tik tokią duomenų prieigą patvirtins trys tiesioginiai jūsų vadovai), tokie duomenys, net jei jie renkami, yra beverčiai. Duomenys turi būti patikimi, švieži ir greitai pasiekiami visiems, kam tai įdomu. Aišku, geriausia, kad tam būtų patogūs įrankiai, bet nustebtumėte kaip iš tiesų nesunku gerai motyvuotam ir iniciatyviam niekada neprogramavusiam darbuotojui išmokti SQL pagrindus ar trauktis duomenis per Excelio pivotą. Tik nereikia tam trukdyti.

Aišku, tikėtina, jog tokia duomenų demokratija prives prie to, kad organizacijoje sprendimų priėmimas bus nulemtas nebe begemotų (HiPPO – Highest Paid Person’s Opinion), o šaltų ir autoritetų nepaisančių duomenų. Bet dažniausiai ilguoju laikotarpiu tai labiau apsimoka nei užsimerkti prieš realybę.