Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

Žymės: