James Barr – „A Line in the Sand“
Izraelio ir Palestinos tema vėl aktuali, tad knygyne nesusilaikiau nepaėmęs knygos apie šį regioną. „A Line in the Sand“ yra apie laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, kai griuvusios Osmanų imperijos liekanas įtakos zonomis pasidalino dvi beveik visada priešiškos imperijos – Prancūzija ir Anglija. Britų politikas Mark Sykes ir prancūzų diplomatas Francois Georges-Picot slapta susitarė nuo Haifos dabartiniame Izraelyje iki Kirkuko dabartiniame Irake nubrėžti liniją – viskas į šiaurę (Sirija, Libanas ir dalis teritorijų, kurios dabar Turkijoje) bus Prancūzijos įtakoje, viskas į pietus (Irakas, Jordanija, Palestina ir Izraelis) – Anglijos. Aišku, kaip imperijoms įprasta, niekas vietinių nuomonės nelabai paisė, buvo svarbūs tik pačių imperijų interesai.
Anglija ir Prancūzija visada buvo globalios priešininkės (ar bent jau konkurentės), tik pirmasis pasaulinis karas jas pavertė sąjungininkėmis. Iki tol prancūzai su britais įnirtingai lenktyniavo, kas užims didesnę Afrikos dalį: 1898 metais Sudane dėl Fašodos mieste kilusio konflikto vos nekilo Anglijos ir Prancūzijos karas, tad pasitikėjimo vieni kitais buvo nedaug. Taigi, net ir pasidalinę įtakos zonomis Vidurio Rytuose, prancūzai ir britai vieni kitiems kišo pagalius į ratus ir finansavo bei ginklais aprūpino visus, kurie kovojo prieš europiečius.
Tiesa, tuo metu Viduriniųjų Rytų strateginė reikšmė nebuvo išskirtinai didelė, nafta pradėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį vėliau, 1920-ųjų pabaigoje, kai dideli naftos klodai buvo atrasti Irake, o britų laivynas nusprendė pereiti nuo anglių prie naftos kuro. Iki tol britams buvo svarbiausia užsitikrinti saugumą bent kelių šimtų kilometrų ruože nuo Sueco kanalo – tai buvo pagrindinis kelias į Britų Indiją. Na, ir, su Thomas Edward Lawrence pagalba buvo susidraugauta su vietiniais arabais, kuriems, už paramą kovoje prie Osmanus buvo pažadėta nepriklausomybė. Savaime suprantama, su salyga, kad naujasis arabų karalius išlaikys gerus santykius su britais. Prancūzų siekiai Sirijoje ir Libane atrodo dar tiesmukesni – tiesiog reikia turėti daugiau žemių, daugiau kolonijų, ir, turėti atsvarą Anglijos įtakai regione.
Visas šis politinis žaidimas žaidžiamas keletą dešimtmečių: pažadus dėl nepriklausomybės lyg ir reiktų vykdyti, bet nebūtinai čia ir dabar. Arabai irgi ne vieningi: nebūtinai visos gentys sutinka pripažinti vieną ar kitą valdovą. O iš T.E.Lawrence išmoktais partizaninio karo metodais galima kariauti ne vien prieš Osmanus, bet ir prieš tuos pačius britus ar prancūzus. Europiečiams trūksta resursų palaikyti tvarką, bet britai pastebi, kad prieš arabus labai gerai kovoja žydai, tad pradeda skatinti jų imigraciją į Palestiną. Su žydų pagalba neramumai apmalšinami, tik po kiek laiko tai vėl atsisuka prieš pačius britus: žadėjote žydams valstybę, o vis tempiate gumą, tad kovosim prieš jus kaip okupantus. Svarbus faktorius ir antro pasaulinio karo metu žymiai sustiprėjusi JAV – žydų ten penki milijonai, ir jie labai aktyvūs rinkėjai, kurių nuomonės būtina klausyti (kaip sako tų laikų politikai, JAV privalo palaikyti žydus, nes jie lemia rinkimus JAV, tuo tarpu arabų rinkėjų JAV beveik nėra). Galų gale visos valstybės regione gauna nepriklausomybę, atsiranda ir Izraelis, britai ir prancūzai iš regiono (bent jau oficialiai) pasitraukė.
Įdomu tai, kad knygoje prancūzai piešiami kaip ne itin prityrę imperialistai, tuo tarpu britai numato bent kelis ėjimus į priekį. Gal tai ir ne keista, pažiūrėjus į Prancūzijos kolonijų padėtį Afrikoje, lyginant su tais pačiais britais. Britų didžiausias strateginis tikslas yra iš regiono išstumti prancūzus, tad jie finansuoja savo draugų arabų kovą prieš „imperializmą“. Prancūzų tikslas – kenkti britams, tad jie irgi finansuoja arabų ir žydų teroristų organizacijas, kovojančias prieš britus. Sakoma, kad net tuo metu, kai britai kovoja už Prancūzijos išlaisvinimą iš Nacių Vokietijos. Nelabai daug ką buvau žinojęs apie Šarlį de Golį – bent jau šioje knygoje jis narciziškas ir arogantiškas prancūzas, linkęs į diktatūrą. Gal dėl to, kad knygą rašė britas? Reiktų paskaityti apie jį plačiau.