Marija Drėmaitė: „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“
Vienas iš pastarosios Knygų mugės pirkinių buvo Marijos Drėmaitės surinktas straipsnių apie tarpukario Kauno architektūrą rinkinys „Optimizmo architektūra“. Kadangi užaugau Kaune, tai tema labai artima. Knygoje labai daug nuotraukų ir iliustracijų, pasakojimai ne per daug moksliški, tad ši knyga turėtų patikti kiekvienam besidominčiam Kauno architektūros istorija.
Kaunas, netikėtai tapęs Laikinąja Sostine, buvo neišvaizdus provincijos miestas. Pradžioje vis dar buvo tikimasi greitai atgauti Vilnių, tad pirmąjį dešimtmetį nebuvo skubama investuoti į Kauno infrastruktūrą. Tik 1930-aisiais Kaunas tapo moderniu miestu, prilygstančiu Vakarų Europos sostinėms. Kaunas visomis išgalėmis stengėsi būti vakarietiškas: Rytai buvo nepopuliarūs, o iš Vakarų jau sklido modernizmo idėjos. Nemažai architektų išsilavinimą buvo gavę būtent Vakarų universitetuose, tad tai ir lėmė architektūros kryptį.
Tiesa, buvo bandoma atrasti ir tautišką stilių, tik jis daugiausiai pasireiškė ornamentais bei tautiniais motyvais, nusižiūrėtais iš kaimiškų drobių raštų. Nors modernizme buvo populiarūs plokšti stogai, vis dar dažnai buvo naudojami šlaitiniai stogai, nes jie labiau priminė tautinės architektūros formas. Bet tautiškumo Kauno architektūroje mažai, Kauno stilius suformuotas naujų vakarietiškų modernizmo vėjų.