Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Norbertas Černiauskas - „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“

Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime?

Naujoji Norberto Černiausko knyga „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ bando tą patį žanrą, bet aprašo Lietuvą, kuri galėjo būti 1968-aisiais. Įsivaizduokime, kad karo neįvyko, bet Vilnius atgautas, o viskas klostosi taip, kaip buvo planavę tarpukario žmonės. Bet čia magija ir sugriūna, nes knyga patenka į keistą „[uncanny valley]1“ efektą, kai piešiamas vaizdas kaip ir labai panašus į tikrąjį, bet iki galo neįtikinantis. Koncentruojamasi į gyvenimo smulkmenas (o tai ir buvo knygos apie 1940-ųjų vasarą stiprybė), kurios arba net nelabai ir skiriasi nuo tikrosios įvykusios realybės, arba šiek tiek užneša į kažkokį stympankišką fikcijos žanrą. Gal ir įdomu įsivaizduoti, kaip ten būtų atrodžiusi Pakšto siūlyta kolonija Angoloje, bet čia jau grožinė literatūra. Tuo tarpu esminiai epochos klausimai yra apeinami, neaišku kaip čia mums pavyko išvengti karo, kaip išlikome nepriklausomi – o juk tai esminiai dalykai, kurie būtų nulėmę šalies vystymąsi. Apie užsienio politiką nepasakoma beveik nieko, išskyrus tik apie santykius su Portugalija, kuri realybėje vargu ar galėjo tapti mums labai įtakinga.

Tiesa, pats „kas būtų jeigu būtų“ klausimas yra įdomus. Tarkim, kas būtų, jeigu Vilnius nuo pat pradžių būtų priklausęs Lietuvai? Ne tiek įdomu į kurį Vilniaus restoraną būtų rinkęsi pramogautojai, žymiai įdomiau suprasti, kaip tai būtų paveikę tautos vystymąsi. Manau, kad santykiai su lenkais būtų vienareikšmiškai geresni. Kadangi ne taip stipriai būtų reikėję išsiskirti nuo lenkų, gal tarpukariu nebūtume tokie tautiškai lietuviškai nusiteikę, gal nebūtume išparceliavę lenkų dvarų. Gal save labiau suvoktume kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikuonis, gal net būtume sudarę federaciją su Lenkija. O tada gal ir iš tiesų būtume nepatekę į Sovietų sąjungą. Fado irgi galėtų atsakyti į tokius esminius klausimus, bet, deja, tokia analizė pasimetė tarp gyvenimo smulkmenų ir detalių.

Žymės: