Mantas Adomėnas: „Moneta & Labirintas II“
Metų pradžioje Manto Adomėno „Moneta & Labirintas“ kritikų ir skaitytojų buvo sutikta su daug pagyrų, gyriau ją ir aš. Ne kasdien Lietuvoje romaną išleidžia daug mokslo ragavęs, daug pasaulio matęs eruditas. Knygų mugėje buvo pristatyta antroji romano dalis, tačiau kritikai ir skaitytojai pritilo, pagyrų girdisi vis mažiau. Iš tiesų, man antroji dalis pasirodė žymiai silpnesnė, skubota, jai būtų nepakenkęs pabrandinimas ir kietesnis redagavimas.
O ir bendras antrosios dalies įspūdis žymiai prastesnis. Jei pirmojoje dalyje dar galėjai užmerkti akis į autoriaus norą knygon sudėti visas jam patikusias perskaitytų kūrinių citatas, antrojoje dalyje tai mane jau labai erzino. Taip, jau kokį penketą kartų buvo minėtas Čestertonas. Ne, nebūtina rodyti savo erudicijos kaišiojant pusiau angliškas frazes ar citatas lotynų ar arabų kalba – kartais pradedi manyti, jog autorius tiesiog nemoka išreikšti savo minties lietuviškai, tingi paieškoti geros frazės, tad stveriasi už kitos kalbos tikėdamasis atrodyti protingas. Pirmojoje dalyje tai dar atpirkdavo įdomus ir įtaigus personažų aprašymas – vien ko vertas Tolikas iš Šnipiškių! – bet antrojoje dalyje teliko tik kažkoks paskubėtas ir išblukęs Dan Brown romano padirbinys. Tik su daugiau citatų.
Dar keli įstrigę dalykai: pagrindinis veikėjas kažkoks perdėtai pavydus ir mizoginiškas. Kai pats, tai gali miegoti su kuo nori, bet neduok tu dieve jo mylima mergina bus su kažkuo praeityje miegojusi. Keistai atrodo ir visur minimi vynų pavadinimai, lyg tai būtų svarbi istorijos dalis – bet atrodo, jog jie svarbūs tik pačiam autoriui pasididžiuoti, kiek jis visko daug supranta. Tokios detalės pasakojimui vertės daug neprideda, kaip tik, trukdo įžvelgti istorijos esmę, ypač apie vynų niuansus nelabai žinančiam skaitytojui (o tokių - dauguma, kuriai priklausau ir aš).