Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Hugh Stewart – „Provincial Russia“

Neseniai aukcione įsigijau keliolika knygų XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios knygų apie Rusiją. Viena iš jų – 1913 metais gražiai, ant kokybiško popieriaus, su daug graviūrų (kai kurios jų - spalvotos!) išleista knyga apie Rusijos kaimą. Na, ar bent jau tą Rusiją, kuri yra už Sankt Peterburgo ar Maskvos (serijoje yra ir šiems miestams dedikuotos atskiros knygos).

Knyga įdomi tuo, kad joje daug valstiečių papročių aprašymų, ji labiau apie žmones, o ne gamtą, politiką ar ekonomiką. Knyga rašyta prieš revoliuciją, bet aukštuomenės apibūdinimas atitinka to meto požiūrį: aukštuomenė nieko neveikia, tik lošia kortomis, pletkina ir eina pasivaikščioti ar pasivažinėti promenadomis. Nors jie save įsivaizduoja panašiais į anglus – rusai mano, kad jie vidurio Azijos tautoms atneša civilizaciją. Tik tie barbarai ne visada dėkingi. Štai, kažkur aplink Astrachanę norėjom pagerinti vietinių klajoklių gyvenimo sąlygas, kad nesibastytų po stepę su avimis, pastatėm ištisus kaimus su visais to meto patogumais, bet va, niekas nevertina ir į juos nesikelia (kad avys neturės ką ėsti – visai nesvarbu). Teko apgyvendint rusų kolonistus.

Tiesa, skaitant šią knygą, apima jausmas, kad tas noras civilizuoti klajoklius toks ne itin nuoširdus, jis labiau tam, kad galėtum pasigirti, kad mes irgi šviesos nešėjai kaip ir kitas vakarų pasaulis. Tik pasirodo, kad šviesą nešti sunku, tad greitai rankos nuleidžiamos, imamasi kokios nors kitos veiklos – lošimo kortomis, korupcijos ar šiaip girtuoklystės. Kaip nors tie barbarai ir taip išgyvens.

Rusų valstiečiai – iš pažiūros tingūs, bet čia tik dėl to, kad jie nenori dirbti ponams, daro tik minimumą. Kai reikia dirbti sau, tai ir motyvacijos atsiranda. Šiaip rusų valstiečiai viskam skeptiški, mažai tiki dievu, ponu ar valstybe, nes visada tai juos apvilia. Išgyventi galima pasitikint tik savimi. Įpratę vogti, ypač jeigu daiktas priklauso ponui ar gretimo pono valstiečiui. Patys sako, kad „Rusijoje vagia visi, gal tik ponas Jėzus Kristus – ne. Bet ir jis vogtų, jeigu rankos nebūtų prie kryžiaus prikaltos. Kitaip neįmanoma.“

Baltojoje Rusijoje papročiai kiek kitokie, čia dar užsilikę daug pagonių tikėjimo. Gerbia valstiečiai ugnį, vandenį, į kelionę pasiima savo žemės indą, „kad būtų lengviau kelionę pakelti“. Baltoji Rusija piešiama kaip britų Airija: skurdus ir atsilikęs kraštas, kur net nelabai jau atskira kalba kas kalba, bet kur vyrauja tamsa. Su lietuviais buvo geriau, bet kai Jogaila pasidavė su lenkais, tai šie visas nelaimes atnešė. Ir dabar dar lenkų ponai viską valdo.

Rusijoje galioja daug keistų mums papročių. Vienas iš jų – tėvai ir vyresnieji turi lemiamą žodį. Kartais sūnus gali pasiskųsti kaimo vyresniesiems apie neteisybę patirtą iš tėvo, bet dažniausiai byla bus nuspręsta tėvo naudai. Bausmės gaus abu: sūnus už tai kad neklausė ir skundėsi, o tėvas už tai, kad nesugeba sūnaus priversti savo žodžio klausytis.

Beje, jeigu kam įdomu, galėčiau šią knygą parduoti.

Žymės: