Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Dainų šventė 2024

Praėjusi savaitė Vilniuje buvo šimtmečio Dainų šventės savaitė: visa standartinė rutina buvo sujaukta repeticijų ir lankymosi pačiuose Dainų šventės renginiuose. Pirmą kartą šventėje, Ansamblių vakare, šoko ir dukra Julija.

Pats pirmą kartą dainų šventėje lankiausi prieš 10 metų, 2014-aisiais. Tuo metu, gal tai buvo kiek neįprastas man renginys, bet nuo to laiko stengiuosi jų nebepraleisti. Ne tai, kad labai domiuosi folkloru (nors dukrai šokant tautinius šokius, nuo to nelabai pabėgsi), bet iš tiesų dainų šventės yra labai geri ir smagūs renginiai – ypač matant tiek daug plačių šypsenų jų dalyvių veiduose.

Šiemet galiu tik kiek padejuoti, kad dainų dienoje Vingio parke buvo labai daug žmonių, ir garso buvo mažokai. Sugiedoję himną parsliūkinom namo šventės žiūrėti per televizorių: iš tiesų renginys buvo labiau patiems choristams bei televizijos žiūrovams. Kitą kartą reikės būtinai pirkti bilietus sėdimoms vietoms.

Beje, sulaukiu daug įdomių reakcijų iš bendraamžių, kai sakau, kad dalyvavau kone kiekviename Dainų šventės renginyje. Dar labai daug kam ji asocijuojasi su folkloru, nors jo ne tiek ten daug ir yra: dainuojamos populiarios dainos arba tarpukariu suformuotas chorinis kanonas („Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“, „Užtraukim naują dainą, broliai“). Dar kiti sako, kad čia fake harmonizuotas folkloras – ciniškai klausia, ar tie dalyviai rimtai domisi liaudies dainomis? Dar treti sako, kad čia sovietinis priverstinis reliktas, o vyžuotos Lietuvos šventimas yra nesąmonė. Nei vienas jų Dainų šventėje nebuvo ir nesupranta, koks tai nuoširdus ir džiaugsmingas tūsas. Bile tik šnekėt snobiškai užrietus nosį. Džiaugiuosi iš tokių paaugliškų minčių išaugęs ir galintis džiaugtis tuo, ką turim. Ir nenuvertinti mūsų pačių kultūros.

Kitą kartą reikės nuvažiuoti į Dainų šventę ir pas latvius. Jie dar rimčiau švenčia.

Žymės: