Upės reikšmė miestui
Šiuo metu skaitau storoką Peter Ackroyd knygą apie Temzę (Thames: A Sacred River), kurioje labai įvairiais kampais pasakojama apie šios upės reikšmę Anglijai ir Londonui. Iš tiesų, tai pagrindinė arterija, greitkelis, labai svarbi ne vien susisiekimui, bet ir kultūriškai. Upė su savo uostu ir begale laivų sukuria mieste savas taisykles, ten galioja visai kitos normos. Tai, kas vyksta ant vandens – ne visai žemės valdovų jurisdikcijoje, ant vandens galima pramogauti, vogti, gerti ir užsiimti kitomis nuodėmėmis, moralės taisyklės ant vandens šiek tiek lūžę, kaip kad lūžta vandens spinduliai, pasiekę vandens paviršių. Lygiai taip pat ir upės pakrantės yra kupinos sandėlių, nešikų, uosto krovėjų, prekeivių ir abejotinos reputacijos žmonių – tai priebėga tiems, kurie gyvena tarp legalaus ir upės gyvenimo ribos.
Skaitant apie tai susimąsčiau, kad Vilnius tikriausiai niekada nejautė stiprios upės traukos, net jeigu ji ir teka pro švenčiausias jo vietas. Taip jau yra, kad Nerimi naviguoti labai sunku, todėl Vilnius niekada neturėjo tarptautinio uosto, Vilniaus Neris yra negyva, vien tik betonine pakrante apmūryta. Geriausiu atveju Neris Vilniuje – civilizuotų pramoginių kelionių į Valakampius trasa, ji net neturi to menko nuotykių prieskonio, kuriuo dvelkia šiek tiek už normalaus gyvenimo ribų esantis Užupis ar istorinis Paplaujos priemiestis su raudonaisiais žibintais. Vilniaus upės negali lygintis su Klaipėdos uostu, aplink kurį šmirinėja jūreiviai, net vargiai galėjo lygiuotis į Kauno santaką su daugybe burinių laivų ir plukdomų sielių. Aktyviai naudojamos upės savaip nuspalvina aplinkinį gyvenimą.