Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Pastebėjimai išjautus kodą su DI (vibecoding)

Šią savaitę nemažai laiko paskyriau visokiems dirbtinio intelekto įrankiams nagrinėtis. Įsidiegiau Claude Code ir Gemini CLI. Aiškinausi, kaip prijungti prie LLM modelių kitus (savo asmeninių sistemų) duomenų šaltinius. Tyrinėjau agentus. Pirmas dalykas, kurį parašiau vien tik DI įrankiais buvo nedidelė sistema savo sąskaitų apskaitymui. Sekėsi gana neblogai, problema standartinė (tam tikra CRUD aplikacija su web sąsaja). Kadangi daug norų dėl dizaino neturėjau, tai ir atrodo gana pakenčiamai, savo funkciją atlieka. Kita vertus, po trečio ar ketvirto vakaro atsirado tam tikras programavimo nuovargis ir jau pradėjo lįsti tam tikros techninės skolos: tarkim sugalvojus pakeisti lentelių stilių paaiškėjo, kad joms skirtingose aplikacijos vietose naudojami ne tie patys komponentai – vienur DI ima ir pakeičia, o kitur lieka po senovei. Skaityti toliau…

Orlando Figes: Natasha's Dance

Ši stora Orlando Figes knyga apie Rusijos kultūros istoriją buvo verta viso jai skirto laiko – o kadangi puslapių ir joje minimų detalių labai daug, tai ir laiko prie jos praleidau nemažai. Iš karto galiu teigti, kad visgi tokios apimties knygoje ne visur autoriui pavyko išvengti netikslumų ir susipainiojimų, bet bendras nupieštas paveikslas labai naudingas. Rusija nuo pat Petro Pirmojo laikų kultūriškai yra dvilypė: joje vis kovoja Europietiškos srovės su senesne, Azijos kultūra (tiek vietinių slavų, dar iš pagonių laikų atneštais kultūros elementais, tiek mongolų, tiek įvairiausių Rusijos tautų papročiais). Skaityti toliau…

Kelios mintys apie dirbtinį intelektą

Jau tampa tradicija – maždaug kas pusę metų sugrįžti prie tos pačios dirbtinio intelekto temos ir užsirašyti savo mintis (senesni įrašai prieš pusmetį ir prieš maždaug metus). Pusė metų šioje greitai besikeičiančioje srityje yra kone amžinybė, tad verta savęs paklausti, ar nepasikeitė mano požiūrio fundamentalios prielaidos. Per tuos metus dirbtinio intelekto modeliai akivaizdžiai patobulėjo. Tačiau tuo pačiu aš – ir daugelis kolegų – dabar labiau suvokia jų apribojimus ir galimybes: net modeliams bei agentams tobulėjant jaučiu, kad nemapatuoti lūkesčiai, jog dirbtinis intelektas gali absoliučiai viską išspręsti yra sumažėję. Skaityti toliau…

Upės reikšmė miestui

Šiuo metu skaitau storoką Peter Ackroyd knygą apie Temzę (Thames: A Sacred River), kurioje labai įvairiais kampais pasakojama apie šios upės reikšmę Anglijai ir Londonui. Iš tiesų, tai pagrindinė arterija, greitkelis, labai svarbi ne vien susisiekimui, bet ir kultūriškai. Upė su savo uostu ir begale laivų sukuria mieste savas taisykles, ten galioja visai kitos normos. Tai, kas vyksta ant vandens – ne visai žemės valdovų jurisdikcijoje, ant vandens galima pramogauti, vogti, gerti ir užsiimti kitomis nuodėmėmis, moralės taisyklės ant vandens šiek tiek lūžę, kaip kad lūžta vandens spinduliai, pasiekę vandens paviršių. Skaityti toliau…

Pastarojo mėnesio skaitiniai

Paskutiniu metu į rankas buvo patekę storesnės knygos, tad per kokį mėnesį užbaigiau tik keturias. Edvardas Čapskis - „Sibiriečio prisiminimai“ Edvardas Čapskis buvo vienas žymesnių XIX amžiaus dvarininkų Lietuvoje, dėl anticarinės veiklos keletą metų sekamas, kol galų gale už paramą 1863 metų sukilėliams buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Dėl politinių ryšių visgi gavo malonę ir buvo ištremtas į Sibirą. Išgyveno. Ilgus metus Čapskis rašė dienoraštį apie įvariausius įvykius savo paties bei Lietuvos gyvenime. Skaityti toliau…

Kelios mintys apie rašymą

Pažvelgus į šio tinklaraščio įrašų dažnumą galima padaryti labai tikslias išvadas apie mano užimtumą gyvenime: kuo daugiau rūpesčių ir reikalų, tuo rečiau ką nors parašau. Gal šiais dirbtinio intelekto laikais rašymas jau ir yra tapęs tam tikra atgyvena (pilnų tekstų nebelabai kas rašo, visi užsiima tik „promptų“ kūryba), bet man jis visgi yra vienas svarbiausių mąstymo būdų. Tik išdėstydamas mintis raštu, jas sugebu iki galo įsisavinti, išgryninti, tik užrašytos jos įgauna apčiuopiamą pavidalą. Skaityti toliau…

Ne viskas yra apie pelną

Per šias kelias dienas akys ir ausys užkliuvo už dviejų istorijų. Pirmoje buvo kalbinamas kažkoks JAV verslininkas, kuris gamina limonadą, ir jo vis klausia, kodėl niekada nekeli savo gaminamo gėrimo kainos virš vieno dolerio už buteliuką. O tas sako, kad visai nėra tikslo kuo daugiau uždirbti – norisi, kad mano limonadu mėgautųsi kuo daugiau žmonių, maksimizuoju jų geras emocijas, o ne savo pelną. Cinikas pagalvotų, kad tiesiog tokia rinkos situacija – padidinęs kainą būsi nukonkuruotas, ir gal net šis cinikas ir teisus. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau 2025-aisiais

Jaučiuosi kiek apleidęs šį tinklaraštį, darbai ir rūpesčiai jam visai nepalieka laiko. Na, bent jau perskaitytų knygų nemažėja: jau daugiau nei ketveris metus laikausi taisyklės bent valandą paroje skirti skaitymui. Andrus Kivirähk – Jaujininkas Ši knyga yra balandžio mėnesio Knygų klubo sąraše. Neseniai skaitėme Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“, tad šie metai gavosi mūsų klubui Baltijos mitologijos metais. Estiškas „Jaujininkas“ – tamsesnis, bet ir juokingesnis, per prietarus, liaudies padavimus ir pasakas puikiai atskleidžiantis estų mąstymą. Skaityti toliau…

Treji karo metai

Rytoj sueina lygiai treji metai nuo pilno Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, nors karas ten vyksta jau nuo 2014-ųjų. Pirmosios savaitės kvepėjo nerimu, tyliai aptarinėjamais planais, ką darysim karo Lietuvoje atveju ir atsargų kaupimu. Bet nuo pat pradžių buvo (ir vis dar yra!) ir ryžto bei noro padėti, prisidėti – perkant medikamentus, dronus (pačioje karo pradžioje tai buvo visiška naujovė, ir kiekvienas kinų gamybos dronas atrodė aukso vertės), remiant pabėgėlius ir jų šeimas. Skaityti toliau…

Nežinomo geradėjo svarba

Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, pagal moksleivių mainų programą besimokant paskutinėse mokyklos klasėse Anglijoje, man nutiko giliai atmintyje įstrigęs įvykis. Po metų studijų jau turėjau grįžti namo, tačiau mokykla man pasiūlė nemokamai mokslus pas juos pabaigti iki galo. Tuo pačiu atsirado anoniminis geradėjas, kuris pasiryžo man smulkioms gyvenimo išlaidoms suteikti stipendiją, bet tik su sąlyga, kad jis išliks nežinioje. Prisimenu ne tiek patį džiaugsmą gavus papildomų lėšų, o tą didžiulį pokytį savo požiūryje į aplinką, kurią šis veiksmas sukėlė: į absoliučiai visus žmones savo kelyje pradėjau žiūrėti kaip į galimus savo geradarius. Skaityti toliau…