Daron Acemoglu: Why Nations Fail

Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol “liaudis” jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą – išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction – naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo – panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant “stiprios rankos” politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Comments Closed

14 Comments

  1. Man tas demokratijos aukštinimas regis visai nepagrįstas. Šiandien skurdžiausia pasaulio valstybė yra demokratija, o turtingiausia – absoliuti monarchija. Kol dauguma demokratijų stangnuoja ir grimzta, Singapūro diktatūra visas demokratijas išskyrus Šveicariją per trumpą laiką jau pavijo ir pralenkė.

    1. Na, šioje knygoje demokratija nėra panacėja, nes demokratija nelygu demokratijai. Yra labai svarbu užtikrinti, kad privati nuosavybė yra neliečiama, kad verslininkai galėtų nebijoti investuoti, o tai įmanoma padaryti tik demokratijoje (na, arba “geranoriškoje diktatūroje”, kaip Singapūro atveju). Bet dar labiau svarbu užtikrinti, jog verslininkams bus sudarytos vienodos sąlygos, nebus proteguojami “savi” verslai arba žlugdomos naujos iniciatyvos: nežinau, ar Singapūre šios laisvės pilnai užtikrinamos. Singapūras yra maža specifinė valstybė, užaugusi dėl savo geros išskirtinės geografinės padėties ir prekybos. Autorius pateikia Venecijos pavyzdį: kol ji buvo valdoma gana demokratiniu principu ir tarp jos piliečių buvo didelis ekonominis mobilumas (t.y. gimęs neturtingas galėjai pralobti), tol ji klestėjo, o vėliau ekonominis elitas perėmė politinę valdžią, pradėjo kurti barjerus (tarkim, priėmė įstatymus, draudžiančius smulkią tarptautinę prekybą ir panašiai) verslui ir pamažu Venecija tapo tik turizmo objektas.

  2. Venecija nunyko per labai trumpą viso labo keliolikos metų laikotarpį, nes pralaimėjo karą Otomanų imperijai ir staiga neteko visos jūrinės imperijos. Suleimanas, kuris užkariavo Konstantinopolį, sunaikono ir Venecijos imperiją, neatrodo, kad Venecijos valdymo forma tam turėjo kokios reikšmės.

  3. Sigi,

    1) Koks skirtumas kokie kraštiniai atvejai? Ir jeigu jau vartai faktus taip, tai “turtingiausia šalis” yra JAV, o “BVP vienam gyventojui” daugiausiai tenka Lichtenšteinui arba Katarui. Tai labai skirtingi dalykai.

    2) Singapūras nėra gryna diktatūra. Pasitikrink savo faktus. Na ir kaip Petro pastebėta tai labai specifinis atvejis.

    3) Apie Veneciją irgi ne viską žinai.

  4. Acemoglu-Robinsono institucionalizmą (extractive/inclusive) ir komentarus anglų ir rusų kalba nagrinėju apie 0,5 metų. Lietuviai silpnai. Todėl, kad vis dar nesuvokia INSTITUCIJŲ pagal North ir Acemoglu sąvokos. Pvz, kitoks, nors ir iškreipiantis esmę (“valstybės institucijos=organizacijos”) komentaras Veide: 2012 Birželio 19 Kęstutis Petrauskis “Valdyti reikia ne tik norėti”
    “Kodėl vienos tautos klesti, kitos – skursta? Į tokį klausimą mėgina atsakyti du amerikiečių ekonomistai D.Acemoglu ir J.Robinsonas. Jų knyga „Kodėl tautos suklumpa. Galios, klestėjimo ir skurdo šaknys“ JAV pastarosiomis savaitėmis tapo bestseleriu.
    Maxas Weberis į panašų klausimą atsakymo ieškojo protestantiškoje etikoje. Amerikiečių ekonomistai išsamioje valstybių istorinės ir ekonominės raidos studijoje pateikia tokį atsakymą: klestėjimą lemia efektyviai veikiančios valstybės institucijos ir demokratija. Šalyse, kuriose valstybės institucijos veikia blogai, gaji autokratija, plinta skurdas.
    Beje, minėti mokslininkai pabandė žvilgtelėti ir į ateitį. Jų nuomone, Kinijos, sparčiausiai besivystančios valstybės, ekonominė ir finansinė galia ateityje vėl susilpnės, jei nepasikeis režimas ir šalis išliks diktatoriška, valdoma vienos partijos. O štai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys net ir po šimto metų gyvens turtingiau bei geriau nei Pietų Amerika, Afrika ar arabų šalys.
    Nelengvais laikais, ūkiui tik atsigaunant po krizės, tokios pranašystės ir lietuviams galėtų būti tarsi balzamas. Valstybės institucijos sukurtos, demokratija veikia, gerovei pagrindas yra. Tačiau nepasitenkinimo, nepasitikėjimo valstybės institucijomis, o pastaruoju metu net agresyvumo – labai daug. Vargu ar tai galima paaiškinti vien ekonominiais nepritekliais ar paaštrėjusia politine kova artėjant rinkimams.
    Greičiausiai ne vien institucijų sukūrimas Vakarų pavyzdžiu yra sėkmės garantas. Nemažai lemia ir jų vadovai. Stebint pastarojo meto Lietuvos įvykius matyti, kad būtent vadovams pritrūksta liberalaus, demokratinio supratimo ar tiesiog sveiko proto. Neretai dėl smulkmenų, kurios ilgainiui virsta didelėmis problemomis…’

  5. O ką apie A/R knygą kalba Europos Sąjungos elitas? Čia jau apie POLITINeS institucijas. Jie kalba ir apie TEISĖS aktų pakeitimus, ko lietuviai vis dar nesuvokia, nes nesuvokia, kas yra INSTITUCIJOS teorijoje….Taigi, lietuviškai internete skaitome:
    “Vasaros skaitiniai: EP narių rekomendacijos
    Institucijos − 25-07-2012 – 11:51”: “Liberalų ir demokratų lyderis Guy Verhofstadtas (Belgija) rekomenduoja JAV profesorių Darono Acemoglu ir Jameso Robinsono studiją apie valstybių galios, turto ir skurdo šaltinius („Why Nations Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty“).

    „Ši ypatinga knyga gali pakeisti jūsų požiūrį į istoriją ir pasaulį. Autoriai klausia, kodėl kai kurios šalys klesti, o kitos skursta ir yra susiskaldžiusios. Jų manymu, tą sąlygoja politika, o ne ekonomika, – tautų gerovę nulemia p o l i t i n ė s institucijos. Tai gali būti naudinga pamoka Europai ir Europos Sąjungai. Mes negyvename ne pagal kišenę, tačiau turime reformuoti savo institucijas ir pritaikyti teisės aktus, jei norime ir toliau džiaugtis gerove“, – kalbėjo G. Verhofstadtas”

  6. Pabaigai. Angliškai žinomi ekonomistai Sachs, Fakuyama, Jared Diamond ir kt. smarkiai krititikuoja Acemoglu (turkų kilmės) ir Robinsoną, kad jie neteisūs akcentuodami INSTITUCIJAS. Boettke ir kiti gina. Ginčas nebaigtas.

    Na o ką Rusija? Rusai neiškraipo tekstų ir kaip jai įprasta akademinėje ir viešojoje sferose „institutions“ verčia INSTITUTAI („институты“). Imkime pavzdėlį-ištauką (be jokio mano ĮSIKIŠIMO) iš pokalbio 2012 08 02:

    KLAUSIMAS (В. Дубинский): Но если географические, природные и культурные различия не объясняют, почему одни страны процветают, а другие нет, в чем же дело? По мнению Д. Робинсона и Д. Аджемоглу (Acemoglu), ключевыми факторами являются политические и экономические институты, сложившиеся в том или ином обществе.
    Говорит профессор Аджемоглу:

    ATASAKYMAS (Дарон Аджемоглу): Речь идет о „правилах игры“ – как формальных, так и неформальных – которые регулируют экономику. Среди них, в первую очередь, надо выделить институты, которые несут ответственность за то, чтобы соблюдалось право на собственность, чтобы выполнялись условия заключенных контрактов и за то, чтобы для всех участников экономической деятельности существовали равные и справедливые правила.

    KLAUSIMAS (В. Дубинский): Авторы проводят различие между двумя типами институтов: по-английски они используют термины inclusive institutions и extractive institutions. Первые – это институты широкого представительства, вторые – институты „изъятия“.
    В странах, где действуют институты широкого представительства, элита подотчётна нуждам общества. Эти институты создают стимулы для предпринимательства, следят за соблюдением правил справедливой игры. Страны, которые сумели создать и укрепить такие институты, являются самыми благополучными, а распределение доходов среди граждан в них более равномерно.
    В странах, где действуют институты изъятия, власть сосредоточена в руках узкой группы, то есть элиты, которая перераспределяет богатство в свою пользу и ограничивает влияние остальных граждан в экономической и политической сферах?

    Дарон Аджемоглу: Эти институты изъятия не возникают на пустом месте или по ошибке. Они преднамеренно создаются власть имущими именно для того, чтобы изымать богатства общества для своего собственного обогащения. Для поддержки экономических институтов изъятия элита создаёт соответствующие политические институты. Их цель сохранить власть в руках элиты.“

  7. Daliau, amerikonai nėra turtingi. Šiandien Čilės šeima turi daugiau turto negu amerikono šeima. Regis Pinočeto postūmis buvo vaisingesnis tautos gerovei negu šimtai metų amerikoniškos demokratijos.

  8. ” O štai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys net ir po šimto metų gyvens turtingiau bei geriau nei Pietų Amerika, Afrika ar arabų šalys.”

    Bet juk jau šiandien turtingiausia šalis pasaulyje yra arabų, o kai kurių pietų Amerikos šalių gyventojai yra turtingesni negu amerikonai.

    Iš pradžių teks tuos arabus ir pietų amerikiečius pavyti.

  9. Pries keleta savaiciu teko klausytis jo viesos paskaitos sios knygos tema (siek tiek priderintos prie aktualiju ir pavadintos “European Success, European Failure”) Ciuriche UBS Center for Economics in Society atidarymo svenciu proga – “Zurich Lecture of Economics in Society”, http://www.ubscenter.uzh.ch/?page_id=1010 – paliko itin gilu ispudi ir nustebino, kiek demesio ekonomikos paskaitoj buvo skiriama teisinems institucijos, is esmes teisinguma uztikrinantiems mechanizmams kaip savotiskam valstybes/visuomenes sekmes receptui. Didele sale miesto centre buvo perkimsta …

  10. Sigis – kad ir ka tu rukai, matomai poveikis neblogas :)

    Arabu salys pacios turtingiausios pasaulyje? Na, nuvaziuok tu vienakart ten. Grizes atgal i pabaltiji jausies kaip grizes i civilizacija.

    Del pietu amerikos turbut irgi is kazkokiu konspiraciniu knygu pasiskaites. Gal reiktu Meksikai pradet statytis siena nuo JAV, kad stabdyt imigrantu srauta keliaujanti ieskot geresnio gyvenimo lotynu amerikoj? ;)

Comments are closed.