Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“
Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą. Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Skaityti toliau…
Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“
Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko. Skaityti toliau…
Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“
Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė? Skaityti toliau…
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.
Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė. Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Skaityti toliau…
Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“
Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas“ (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Skaityti toliau…
Richard Mabey: „The Cabaret of Plants“
Jei gerai pamenu, tai šią knygą kažkuriame Londono knygyne pagriebiau dėl viršelio ir iliustracijų – atrodė, jog turėtų būti visai įdomu paskaityti kažką gana lengvo apie botaniką. Tekstai iš tiesų lengvi ir gražūs, bet gylio juose visgi mažokai. Na, ar bent jau tikėjausi daugiau. Knygoje yra beveik trisdešimt skyrių apie įvairius augalus ir kuo jie ypatingi. Kažkiek trupinių apie jų biologiją, gyvenseną, bet daugiau apie tai, kuo jie svarbūs kultūriškai: kukmedžiai yra neabejotinas Anglijos bažnyčių šventorių medis, ąžuolai vertinami dėl tvirtybės (ir anaiptol ne dėl to, kad sugeba nugyventi tokį ilgą amžių – čia kukmedis arba alyvmedis laimi be didelės kovos), orchidėjos tapę populiariausiomis kambarinėmis gėlėmis, gigantiškoji viktorija yra pačiu gražiausiu augalu ir panašiai. Skaityti toliau…
Mūrininkų vertybės duomenų sistemoms
Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties. Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą. Skaityti toliau…
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.
Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami. Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Skaityti toliau…
Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.
Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai. Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Skaityti toliau…
Duonos laužymas per pakylėjimą
Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! Skaityti toliau…