Kodėl taip būna, kad kai jau pagaliau atrandi jėgų nuversti kalnus, kai jau netgi tikiesi, kad bus visai įdomu su jais pasigalynėti ir po nemažai padėtų pastangų bus galima džiaugtis kažką pasiekus, tik tada tau primenama, kad sulyginti kalnus nėra svarbiausia, o plokščias pasaulis bus labai nykus?
Sėdžiu pasiraitojęs rankoves kalno papėdėje, nežinodamas kur dėti žvilgsnio.
Viskas kas prasideda labai greitai panašiai ir baigiasi. Reikia ne kalnus versti o nešioti po smiltelę, tada su laiku tiksliai žinai kas yra geriau ir kas yra svarbiausia.
[smile] aišku… dažniausiai taip nepavyksta [smile]
Taip buna turbut todel, kad zmones anxciau nuverte kalnus nepasieke ko norejo ir todel jiems plokscias pasaulis atrode niurus.
Nenugriauk kalnu, pernesk juos kitur. Bus bent jau uzsiemimas su daug patirties