Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.

Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Nesitikėkite atsikratyti knygų

Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.

Trumpai tariant, tai kaip gero podcasto tekstas. Lengvai sukramtomas, bet intelektualus, toks, kokį malonu skaityti. Ar ten radau ką nors labai gilaus? Na, gal kažkiek. Bet jei esi skaitęs Umberto Eco semiotikos darbus ar net tas pačias jo grožines knygas, tikriausiai labai daug ko naujo neatrasi. Bet kaip savaitgalio skaitinys, tiko puikiai.

Gal kiek įdomesnė šios knygos įsigijimo istorija: pirkau ją Sostinės dienose. Vos tik paėmus ją į rankas, pripuolė pardavėja, kuri iš karto puolė aiškinti, kad ši knyga – ne tokia kaip visos Umberto Eco knygos (suprask, čia ne grožinė literatūra, atsargiai, kad nenusiviltum). Patikinus, kad esu skaitęs ir labiau mokslines autoriaus knygas, pardavėja pradėjo tikinti, jog tai mėgstamiausia Gitano Nausėdos knyga: „sakė taip per radiją dar tada kai prezidentu nebuvo. O jis taigi daug apie knygas nutuokia, kolekcionuoja jas“. Po tokios reklamos tikrai teko pirkti.

Ką rinkčiausi duomenų ūkyje

Kuo didesnis klientas, tuo mažiau laisvės technologijų pasirinkimui – dažniausiai dirbi tais įrankiais, kurie jau naudojami organizacijos viduje. Naujų programavimo kalbų, operacinių sistemų ar duomenų bazių klientams nesinori, nes kažkam organizacijos viduje tas naujas technologijas reikės prižiūrėti. Jei visas tavo lėktuvų parkas sudarytas iš Airbusų, įsigyti vieną Boeingą „pažaidimui“ nelabai protinga. Tačiau kartais sveika pagalvoti, kokias technologijas rinktumeisi, jeigu viską darytum nuo nulio.

Duomenų bazė

Anksčiau buvau pratęs dirbti su MySQL – greita, paprasta, lengva administruoti. Šiuo metu rinkčiausi Postgres, nes nebegaliu gyventi be Common Table Expressions, o MySQL jų palaikymas dar tik labai šviežias. SQL kodas, rašomas su WITH ... AS ( ... ) yra žymiai lengviau skaitomas, o tai labai svarbu, jeigu tenka rašyti sudėtingas ne vieno šimto eilučių SQL užklausas. Be to, Postgres turi begales papildomų funkcijų ir galimybių – kuo reikia sudėtingesnės verslo logikos, tuo mažiau pradeda tikti MySQL.

Savaime suprantama, galima naudotis ir MS SQL Server ar Oracle, tačiau lemiamas argumentas visgi yra kaina.

Programavimo kalba

Pradėjęs nuo Perl, jaunystėje daug ko daręs su PHP, po to perėjęs prie Ruby, kažkiek krapštęs R, nesusigyvenęs su Scala, šiuo metu viskam rinkčiausi Python. Daug reikiamų bibliotekų duomenims maigyti, nuo paprasto ETL iki dirbtinio intelekto ir beveik bet kokio machine learning (na, galbūt dar vis kokiais specifiniais statistiniais algoritmais čia jį lenkia R, bet universalumu R tikrai nusileidžia). Be to, python kuo toliau, tuo labiau populiarėja – tai ne eksperimentinė nišinė kalba, kurią gerai supranta tik sauja žmonių: tai svarbu, norint užtikrinti, jog kažkada kas nors iš tavęs galės sklandžiai perimti projektą.

Operacinė sistema

Labai dažnai dirbant Microsoft ekosistemoje tenka dirbti su Windows serveriais – nieko labai blogo, bet žymiai labiau esu pratęs prie Linux (ir daugiausiai Debian / Ubuntu). Konsolėje jaučiuosi kaip namie, juodas ekranas man jaukus ir savas, todėl rinkčiausi būtent jį. Bet kartu labai suprantu, kad administruoti naują operacinę sistemą to niekad nedariusiam yra labai sudėtinga, tad jei visi kompanijoje naudoja Windows, naujų žvėrių zoosode matyt nereikėtų.

Darbų dirigentas

Manau, kad įvairiems ETL darbams planuoti ir diriguoti naudočiau Apache Airflow. Rašyta python, turinti daug galimybių, aprėpianti beveik visus įmanomus poreikius, po truputį tampanti industrijos standartu (bent jau atviro ir nemokamo kodo ekosistemoje). Taip, reikia rašyti kodą, bet tai, mano nuomone, privalumas. Daug programuotojų gal ir nustebs, bet labai dažnai drag&drop įrankiai didelėse organizacijose labai vertinami, nes jie suteikia (dažniausiai nepasiteisinančią) viltį, jog duomenų ūkį lengvai galės administruoti koks nors net SQL nemokantis stažuotojas iš finansų analizės poskyrio. Paprastiems dalykams gražūs pele stumdomi daiktai gal ir veikia, bet kai viskas susivelia į vieną didelį neišnarpliojamą kamuolį… (taip, piktai žiūriu į tave, Alteryx).

Kiti būtini dalykai

git. Būtina naudoti git. Bet kokia forma (github, gitlab, bitbucket, savo pačių daryta, bet kokia…), bet būtina naudoti kodo versijavimą. Niekaip nesuprantu, kodėl didelėse organizacijose kodo versijavimas toks retas. Vis dar kodas taisomas tiesiai serveryje, vis dar dažnai kokioje nors direktorijoje kaupiasi programos pavadinimu load_foo_v12.192_final_do_not_use.sql. Tikriausiai kultūriškai tai ateina iš Excelio ir įvairiausių „vartotojui draugiškų“ drag&drop įrankių – lengvai jų į versijavimo sistemą nesudėsi.

Testai. Jeigu versijavimo sistemas tai dar pas klientus galima kur nors rasti, testus duomenų bazėms bei ETL programoms labai mažai kas rašo. Kuo mažiau kompanijoje inžinierių, tuo mažesnė tikimybė, jog kodas bus tikrinamas testų pagalba.

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“

Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.

Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.

Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.

Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.

Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.

„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.

Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.

Machine learning’o projektuose sunkiausia ne techninė dalis

Buvęs LinkedIn duomenų analitikas Peter Skomoroch konferencijoje Strata skaitė neblogą pranešimą apie tai, kas sunkiausia įgyvendinant machine learning ar dirbtinio intelekto projektus. Ne, ne techninės kliūtys. Sunkiausia tai, kad labai sunku tokius projektus tiksliai suplanuoti ir subiudžetuoti – o ir jų nauda dažnai sunkiai įvelkama į skaičius (kvantifikuojama). Didelei korporacijai, kurioje visi įpratę IT projektus vykdyti griežtai subiudžetuotais projektais (nesvarbu, kad dauguma jų tuos biudžetus vis tiek ryškiai perlipa), sunku suprasti, jog beveik neįmanoma suprognozuoti, ar veiks algoritmas ar ne, bei kiek laiko užtruks jį ištreniruoti. Niekas negali pasakyti, kada jau bus galima į gyvenimą paleisti save vairuojančias mašinas: visos prognozės buvo labai netikslios (berods Uber kažkada seniai sakė, jog 2020-aisiais jie vairuotojų nebeturės ir važinėsime autonominėmis mašinomis. Vis dar mane namo veža žmonių valdomi Toyota Prius).

The transition to machine learning will be about 100x harder than the transition to mobile.
Some of the biggest challenges are organizational, not technical.
Machine Learning shifts engineering from a deterministic process to a probabilistic one.

Peter Skomoroch

Labai svarbu, kad machine learning projektams vadovautų žmonės, kurie gerai supranta kompanijos duomenis, o ne vien yra matematikos profesoriai. Geras projektų vadovas supranta, kas machine learning‘e yra lengva, o kas sunku, ir, net jei tai ne itin sudėtinga problema techniniu požiūriu, supranta ar ji turi verslo vertę. Gal būt visai neverta šiai problemai skirti dėmesio? Taip pat svarbu suprasti turimų duomenų niuansus ir kokybę – dažnai teoretiniai matematikai tai pražiūri, nes matematiniuose modeliuose visi duomenys vienodai geri ir kokybiški. Realybėje – ne itin.

Duomenys nebūtinai sukuria daug verslo vertės

Šiandien užtikau gerą straipsnį apie tokį požiūrį, su kuriuo, deja, gana dažnai susiduriu kompanijose: reikia surinkti kuo daugiau duomenų, viską bet kaip sudėti į duomenų bazę ir iš to vis tiek gausis kas nors gero. Na, žinai, gi ten machine learning, dirbtinis intelektas, visa kita gi šiais laikais. Svarbu duomenų būtų.

Didesnėse kompanijose tai dažnai galima suprasti: pinigų projektams kaip ir yra, norisi užsidėti varnelę, kad „kažką darai su dirbtiniu intelektu“, net jei ir nieko nesigaus, tai bent jau bandysi. Nesvarbu, kad nelabai aišku, kokia reali to nauda verslui, ir kas bandoma pasiekti. Bet tai, pasirodo, dažnai pasitaiko ir tarp startuolių: vietoje to, kad pastangas skirti klientų paieškai ar geresniems procesams, per daug koncentruojamasi į duomenis, lyg jie būtų ta magiška burtų lazdelė, kuri visus staiga padarys milijonieriais.

Straipsnyje galima rasti gerų patarimų ir įžvalgų, kurių niekada reiktų nepamiršti, dirbant su duomenų projektais:

  • Kokie yra duomenų gavimo kaštai? Būtina bent jau apytiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja visi duomenų inžinieriai, visi vadovai, kuriems reikia ataskaitų ir planų, visi serveriai, infrastruktūra, visų vadovų laikas, kurį jie praleidžia kasdieną stebėdami analitines ataskaitas vietoje to, kad galbūt galvotų, kaip užkariauti naujas rinkas ir geriau padėti klientams.
  • Kokią naudą mes gauname iš duomenų? Kas atsitiktų, jei vienos ar kitos ataskaitos ar algoritmo nebūtų? Kiek verslo vertės susideda iš to, kad turime tikslesnę informaciją ir ją galime greičiau pasiekti? Taip neretai galima suprasti, kad visgi lengviau paskambinti klientui ir jo paklausti, kas jį mūsų svetainėje trikdo nei valandų valandas praleisti Google Analytics bandant išskaityti gudrias įžvalgas.
  • Per kiek duomenys pasensta? Dažnai net nepastebima, kad kelių metų duomenys jau niekam neįdomūs ir netgi nelabai naudingi: klientų poreikiai pasikeitė, elgsena kitokia, žiūrėk jau ir Facebook ne toks visiems įdomus, aplinka nujudėjo visai kitur. Kai supranti, kad tavo duomenys labai greitai sensta ir vien jų kiekis nesukuria tvaraus konkurencinio pranašumo (nes bet kas, investavęs metus ar kitus darbo gali irgi įgyti ne ką mažiau panašių duomenų), jų nuolatinis atnaujinimas ir kiekybės siekimas vien dėl kiekybės nušvinta kitomis spalvomis. Gal verčiau mažiau duomenų, bet labai gerai atrinktų? Ir gal užtenka logistinės regresijos ir visai nereikia neuroninio tinklo su dešimt tūkstančių faktorių?