Vieneri metai skaitymo

Prieš keletą dienų suėjo lygiai metai, kai laikausi tradicijos kiekvieną dieną bent po valandą skaityti kokią nors knygą. Pernykštis karantinas ganėtinai stipriai smogė į galvą ir rudeniop pastebėjau, jog vis daugiau laiko prašvaistau „skrolindamas“ socialinius tinklus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man iš tiesų patinka. Per tokius įpročius visai nelikdavo laiko mano aistrai knygoms, jas nukonkuruodavo „šlamštiniai skaitiniai“ telefone: juk Facebook srautas visada po ranka ir jam nereikia jokio prisiruošimo. Taip gimė idėja trūks plyš per dieną bent po valandą rasti laiko rimtesniam skaitymui. Šiandien jau esu ištempęs 377 dienas.

Nesakyčiau, kad buvo lengva šios grandinės nenutraukti: paradoksalu, bet sunkiausios dienos skaitymui buvo atostogos. Kai įeini į kasdienį ritmą ir rutiną, skaityti lengva: tam skirtas laikas su kavos puodeliu tuojau po pusryčių, arba ramus vakaro laikas, kai dukra jau išėjusi sapnuoti. Atostogos šią rutiną sujaukia, svarbiau tampa nauji įspūdžiai, bendravimas, ilgos vakarienės, vaikščiojimai naujuose miestuose ar tiesiog ilgų nuotolių vairavimas. Bet visgi sugebėjau. Nepraleidau nei vienos dienos.

Per šiuos metus jaučiu, jog mano skaitymo įpročiai irgi pasikeitė. Perskaičiau panašų kiekį knygų kaip ir kiekvienais metais (apie penkiasdešimt), tačiau jos tapo žymiai storesnės ir solidesnės. Suvalgiau visus tris Baltušio dienoraščių tomus (kone keturi tūkstančiai puslapių!). Ayn Rand „Šaltinis“ net nepasirodė itin storas. Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – idealaus storio klasikinis romanas. Vis nenorėjau, kad Džordžo Orvelo „Essays“ pasibaigtų (pasibaigė po 1350 puslapių – mielai būčiau skaitęs dar tiek pat). Išugdytas įprotis kasdien po valandą skirti knygoms mane prijaukino prie storų knygų, jog manęs nebegąsdina, priešingai – su nekantrumu laukiu, kol imsiuos ko nors ilgesnio ir sunkesnio.

Be to, naujasis įprotis pakeitė mano požiūrį į socialinius tinklus. Taip, vis dar ryte pabudęs jaučiu nenumaldomą norą praversti Facebook naujienas – dažniausiai su tuo ir nekovoju. Tačiau labai greitai viskas tampa nuobodu ir jau tada su nekantrumu laukiu, kada galėsiu susirangyti ant sofos su kavos puoduku ir mėgstama knyga. Socialinių tinklų priklausomybės neatsikračiau (na, ir neturėjau tokio tikslo), bet jaučiu, kad po truputį link to artėju. Lėtokai, bet į tą pusę.

Kol kas šį įprotį tęsiu – gal pavyks nepraleisti dienos be skaitymo dar metus ar du (o gal ir dešimtį?). Mane tai džiugina.

Antanas Šilkūnas – „Laimės trupiniai“

Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę.

Tai šiuo atveju baiminausi be reikalo. Antano Šilkūno knygą „Laimės trupiniai“ suskaičiau su dideliu malonumu. Ši knyga kupina vaizdingų gyvenimiškų istorijų iš Antano vaikystės, gyvenimo kaime ir šiuolaikinių žvejybų bei vakarėlių. Gal iki Vacio Maslionkos pasakojimų galutinai ir netempia, bet užtat žinai, kad visos šios istorijos – tikros ir neišgalvotos. Ir papasakotos tokia pat ryškiai originalia Antano kalba, kurias jis jas porina prie butelio kasmetinėje mūsų kompanijos žvejyboje Mingės kaime (dažniausiai meškerės ten net nesivežu – važiuoju ten dėl gamtos, žuvienės ir Antano pasakojimų).

Aš pats užaugau Kaune, todėl Antano istorijos man atveria visiškai man nepažįstamą kaimo pasaulį, kuriame bėgioja vištos, baba eina skersti kiaulės, reikia kūrenti pečius ir sunkiai nuo mažumės dirbti ūkio darbus. Nors esame kone vienmečiai ir užaugę toje pačioje Lietuvoje, mūsų patirtys tokios skirtingos! Man tai – lietuviška egzotika, nepažintas pasakų pasaulis. Su originaliai stipriais kaimo išsireiškimais bei beveik neišcenzūruota kalba.

Daiva Šeškauskaitė „Erotika tautosakoje“

Seniai seniai, prieš gerą dvidešimtmetį, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto pirmakursiams, būdavo dėstomas kursas „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Apie mokslinius tyrimus ten nieko mokoma nebuvo, tačiau ištisą semestrą ar du į galvas buvo griežtai įkalami šablonai, kaip turi atrodyti bet koks mokslinis darbas: turi būti turinys, literatūros sąrašas su ne mažiau nei X citatų (bet pageidautina ir ne daugiau nei Y), turi būti suformuluoti darbo tikslas ir uždaviniai, kokiu šriftu tokį darbą reiktų rašyti, kokius tarpus tarp eilučių palikti ir pan. Nuo to laiko rašyti „mokslinius darbus“ aš nuoširdžiai nekenčiau ir tai man padėjo suprasti, kad akademinė karjera – ne man. Tačiau tokius „mokslinių tyrimų pagrindus“ yra išmokę nemažai Lietuvos socialinių mokslų ar humanitarinių mokslininkų, ir, jeigu tik paimsi kokią nors monografiją ar disertaciją, šabloniškas stilius ir perdėtai moksliškas kalbos stilius dominuos. Knygos rašomos recenzentams, o ne platesnei auditorijai, kalba pilna bereikalingų klišių ir copy-paste struktūrų iš kitų darbų. Tokių knygų skaitymas yra vargas be malonumo, nors skaitant analogiškus užsienio mokslininkų darbus širdis dainuoja. Matyt, taip Lietuvos akademinei visuomenei reikia, svarbu ne kad darbas būtų plačiai skaitomas, o kad atitiktų reikalavimus.

Daivos Šeškauskaitės monografija „Erotika tautosakoje“ yra vienas iš tokio mokslinio darbo pavyzdžių. Tema labai įdomi, bet sugebėta ją pateikti įprastiniu nuobodžiu mokslinio darbo stiliumi. Kaip iliustraciją, pateikiu recenzento nuomonę:

Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.

Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai: a) apibūdinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; b) išaiškinti supratimo sąsajos apie erotiką atvejus kaip žmogaus patirties ir elgesio modelius, kurie yra susiję su erotika lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje ir nagrinėti su ja susijusias problemas; c) pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; d) palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste; e) nagrinėti erotinius simbolinius ir juos išaiškinti; f) pateikti erotiškumą pristatančias išvadas (p. 3). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą.

https://daivaseskauskaite.lt/produktas/knyga-erotika-tautosakoje/

Ruošiant knygą iš tiesų yra nuveiktas didžiulis darbas sistemingai surašant visas metaforas, kurios lietuviškoje tautosakoje reiškė su erotika ir seksu susijus dalykus. Čia daug dėmesio skiriama rūtų vainikėliui, kaip mergystės simboliui, bernelio žirgeliui – vyriškumo metaforai. Knygoje pateikiama šimtai pavyzdžių, šimtai simbolių, begalės citatų ir nuorodų. Tai tikrai geras mokslinis darbas, kurį paruošti tikriausiai užtruko ne vienerius metus. Netgi galima nekreipti dėmesio į knygos stilių – joje daug įdomių faktų, tad, besidominčiam šia tema, galima atrasti daug naujų įdomybių. Man tai patiko. Sužinojau ir apie dievą Pizių (nors daug kas mano, kad tai mitas – kritinio požiūrio į tautosaką irgi reikėtų daugiau), ir apie baltų daugpatystę, ir apie laumes didelėmis krūtimis žlugtą vanojančias.

Tik perskaičius knygą neapleido keistas jausmas, kad čia kažkas ne taip. Mūsų tautosakoje viskas, kas susiję su erotika ir seksu pateikiama kažkaip abstrakčiai, per aplinkui, per metaforas. Visur tik vainikėliai ir žirgeliai, vulgariausia, ką sutiksi – tai svirtis leidžianti kibirą į šulinį. Nejaugi mes iš tiesų tokie išskirtinai drovūs? Romėnai falus nešiojo kaip amuletus ir grafičiuose piešdavo nešvankybes, Boccaccio „Dekamerone“ apie sueitį ir neištikimybę rašoma be jokių užuolankų. Net Donelaitis „Metuose“ rašo, jog būrai rudens šventes švenčia su nešvankiomis dainomis:

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę

Ir tirštų maukelių jau dosnai prisisiurbę,

Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo

Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)

Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė

Nepalieka jausmas, kad mūsų supratimas, kas yra tautosaka, yra labai ribotas: tai arba dainos ir pasakojimai, kuriuos XIX amžiuje surinko romantizmo šviesuoliai, arba jau XX amžiuje kas nors užrašė iš sermėgomis apsigaubusių bobučių ekspedicijų po kaimus metu. Padorioje kompanijoje vulgarūs anekdotai nepasakojami, o labiau padoresnių už raštingus profesorius ir klebonus, rinkusius tautosaką, turbūt nelabai gali būti. Net ir šiais laikais istorijos, kurias įkaušę kaimo vyrai pirtyje pasakoja apie „bybius“ ar „pyderus“ (net akį rėžia tokius žodžius matyti spausdintus) lieka neužrašytos. Ir tada atrodo, jog lietuvių gentys buvo itin drovios, niekada nesikeikė, apie nešvankius dalykus kalbėjo tik metaforomis. Į mūsų protėvius vis dar žiūrime per romantizmo akinius, lyg gyvenimas anksčiau buvo tyresnis, ne toks „sugadintas“, lyg anksčiau buvome gal ir neišsilavinę, bet morališkai stipresni. Tai – gražus įvaizdis, tik, bijau, nelabai atitinkantis realybės. Visi mes tokie patys žmonės, net ir mūsų protėviai.

Ayn Rand – „Šaltinis“

Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Dar ir dabar manau, kad „Atlas Shrugged“ yra daug tiesos – kuriantiems žmonėms reikia leisti dirbti ir jiems šiukštu netrukdyti, su lengva panieka žvelgiu į verslininkus, kurių konkurencinis pranašumas tėra mokėjimas laimėti viešuosius pirkimus, tikiu, kad geriausiai save gali realizuoti tik tada, kai viską pasieki savo pastangomis, o nepriklausai nuo kitų malonės. Na, galima sakyti, kad Ayn Rand prisidėjo prie mano standartinių dešiniųjų pažiūrų formavimo.

Šiemet į rankas paėmiau ir ankstesnį Ayn Rand romaną „Šaltinis“ („The Fountainhead“). Kadangi nebesu idealizmu degantis ir niekada neklystantis jaunuolis, tad ir knygą vertinu žymiai griežčiau: Ayn Rand knygoje norėjo pavaizduoti „idealų“ žmogų, bet, atrodo, kad iš to gavosi kažkokia mažai ką bendro su realybe turinti karikatūra. Situacijos knygoje dirbtinės, veikėjai ne žmogiški, visiškai vienpusiški – tiesiog sunku patikėti, kad taip gali elgtis ir galvoti tikri žmonės: juose beveik nėra jausmų ir vidinės dramos, jie niekada nenukrypsta nuo savo kurso ir idealo.

Negaliu sutikti ir su knygoje vyraujančia Nyčės antžmogio filosofija: per daug ji man primena sovietines ar tas pačias fašistines pažiūras – mums nesvarbi jokia kita nuomonė, mes per vargą ir kančią sukursim naują pasaulį, o į visą kitą – nusispjaut. Ir ši filosofija man nepatinka ne dėl to, kad skatintų viską pasiekti nuoširdžiu savo darbu – šia idėja tvirtai tikiu ir vadovaujuosi. Tokia filosofija netikiu, nes nežinau gerų istorijos pavyzdžių, kai iš niekur atsiradęs antžmogis sukuria idealų pasaulį. Tokį naują pasaulį kurė ir komunistai, ir fašistai. Pasekmės liūdnos.

Kadangi neseniai perskaičiau knygą apie modernizmo architektūrą, tai galvoje nuolat lyginau pagrindinį „Šaltinio“ veikėją su modernizmo architektūros žvaigždėmis. „Šaltinio“ Hovardas Rorkas irgi siekia kurti pastatus savaip, neatsižvelgdamas į architektūros patirtį. Besimokydamas jis specialiai studijuoja tik techninius dalykus ir stengėsi galvos neužteršti architektūros meno idėjomis – jis viską nori sukurti pats, taip, kad namas būtų patogus. Tai labai artima modernizmo ir funkcionalizmo krypčiai: pastatai turi būti funkcionalūs, o ne gražūs, tikrai nereikia jokių pagražinimų, baltos lygios sienos ir plokšti stogai yra užtenkamai gražu ir švaru. Hovardas Rorkas projektuoja pastatus taip, kaip jis nori, klientas čia neturi teisės kištis. Beje, taip darė ir žymiausios modernios architektūros žvaigždės, tik galų gale pasirodė, kad praėjus keliasdešimt metų po pastato statybų, jis tampa bjaurus ir atgrasus, funkcionalumas seniai nebefunkcionalus, o pastatai praradę vertę – paaiškėja, kad architektai visgi nebuvo protingesni už užsakovus. Taip ir Hovardo Rorko pastatai nebūtinai turėtų išlaikyti laiko išbandymą. Savo moralinių principų pažeisti nevalia, bet kai į tavo principų sąrašą įeina ir užsispyrimas niekada neklausyti kliento ar nesimokyti iš architektūros istorijos, gal visgi esi ne architektūros genijus, o tik susireikšminęs šiknius. Gal ir pateisinama kokio nors Steve Jobs atveju, bet tai itin reta išimtis, kuria neturėtum vadovautis gyvenime.

Ayn RandŠaltinis“ turi ir dar vieną trūkumą – jis baisiai ištęstas. Knyga turėjo būti bent dvigubai trumpesnė. Dar būtų galima parašyti keletą pastabų apie tai, kad knygos kalba skurdoka, kad kaip meno kūrinys į literatūrines aukštumas ji irgi nepretenduoja, bet galų gale tai nelabai svarbu. „Šaltinis“ turi gerą savybę – ši knyga turėtų patikti savimi pasitikintiems jaunuoliams, kurie dar mano, jog sugebės vien tik savo valios ir darbo pastangomis pakeisti visą pasaulį. Prieš kokius penkiolika metų ši knyga man irgi būtų patikusi. Dabar aš suvokiu, kad ir pats gali klysti, kad galima daug ko išmokti iš kitų, kad reikia atsižvelgti ir į kitas nuomones. Dabar aš klausau ir to, ką man sako klientas.

James Stevens Curl: „Making Dystopia“

Gal architektūros studijas krimtusiems ši knyga ir nepaliks didžiulio įspūdžio, bet man ji buvo labai vertinga. Joje išsamiai, su daugybe pavyzdžių (išnašų joje ne šimtai, o tūkstančiai!) pasakojama paskutinio šimtmečio architektūros istorija: modernizmo iškilimas, šiuolaikinės architektūros tendencijos ir panašiai. Taip, knyga turbūt neobjektyvi, nes joje labai aiškiai išsakomas brutalizmo, modernizmo ir panašių madų absurdas. Bet jei patiko Jane Jacobs „The Death and Life of Great American Cities“, tai tikrai patiks ir ši knyga.

It is impossible to create pleasant, ordinary, humane streets or places when every architect is straining to be ‘original’. […] The desire to be ‘original’ has destroyed uniformity, yet uniformity is what makes many historical streets and towns agreeable.

– Making Dystopia

XX amžiaus pradžioje pradėjęs populiarėti modernus Bauhaus architektūros stilius rėmėsi keletu pagrindinių idėjų. Namai turi atspindėti technologinį progresą, jie yra mašinos, kuriose gyvenama, todėl jos turi būti ne tiek gražios, bet tiksliai atlikti savo funkciją. Geriausia, kai namas projektuojamas mokslu ir skaičiavimais, o ne estetiniu grožiu (nors, pirmieji modernizmo namai buvo brangesni nei tradicinės architektūros kūriniai). Kiekvienas architektas norėjo kuo labiau išsiskirti, kuriant savo kūrinį – dažniausiai projektuojant pastatą neimama į galvą jo aplinka, pastatas prie jos neturi derintis (toje dvasioje po antro pasaulinio karo sugriauti rajonai be didelių skrupulų buvo visiškai nušluojami, nes buvo kuriamas naujas, modernistinis pasaulis). Automobilių srautas – vienareikšmiškai teigiamas progreso indikatorius, todėl gatvės buvo platinamos, kuriamos didžiulės parkavietės, o į sugrūstus senamiesčius žiūrima kaip į senovinę atgyveną.

The purely functional or empirical city will be a dreary place, unrelieved by any of those finer, unquantifiable aspects that make life rise above the level of the anthill. But since so much of contemporary society is ordered upon the concept of easily measurable phenomena capable of being fed into a databank, it is obvious that those things of the spirit, of the mind, of the finest aspirations of humankind, being unmeasurable, will not be included in any final analysis. People respond to beauty and to ideals: the terrifying growth of vandalism, conjuring up images of blight, of smashed lifts, of broken panes of glass, of painted or sprayed slogans, and of other unpleasant manifestations of a contemporary malaise is not inexplicable. Uninformed alterations to existing buildings and the erosion of quality in the environment as a direct result of the cult of Modernism are also aspects of vandalism.

– Making Dystopia

Ornamentai, originalūs papuošimai – irgi modernizmo priešprieša. Į Art Deco modernistai irgi žvelgė su tam tikra panieka. Idealus modernus namas – baltų lygių sienų, betoninis, švarus, tvarkingas, plokščiu stogu, dėžutė. Industriniam pasauliui labiausiai ir tinka namai, kurie panašūs į gamyklas. Nenuostabu, kad modernizmą itin mėgo totalitariniai rėžimai: tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Tarybų Sąjunga. „Sukursim naują geresnį mokslu paremtą pasaulį!“ — jiems labai tinkamas šūkis, ir nesvarbu, kad tame moksle nebėra dvasios. Nenuostabu, kad dauguma modernistinių pastatų tapo baisiais monstrais, kuriuose nedaug kas nori gyventi.

Much contemporary ‘architecture’ seems to be conceived on the premiss that it has no neighbours, and ‘designed’ in a vacuum, as though in a desert, or somewhere where there is an infinite amount of spare land, which is patently not the case. Fitting in, designing with sensitivity to surroundings, ‘keeping in keeping’, if not actively discouraged, are clearly not high on the agenda in schools of architecture, where Modernists have always oafishly insisted that any addition to existing fabric should be ‘frankly of our day and age’.

– Making Dystopia

Mados keičiasi, modernizmą pakeitė post-modernizmas, bet vis dar kuriami originalūs monstrai, kurie po pusės šimtmečio atrodo liūdnai apsilupinėję ir nutriušę. Gal tik pliką betoną pakeitė stiklas, kuris tapo populiariausia statybine medžiaga. Pasižiūrėjus į šiuolaikinių gyvenamųjų pastatų projektus irgi dažniausiai rasime tik „IKEA“ stiliaus dėžutes. Gaila, kad net tarpukario Kauno architektūros stilius išėjo iš mados.

Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė, 2 knyga.

Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė. Vargu, ar rasi šioje knygoje tikrąją Rusijos dvasią – gal labiau tik šiuolaikinės lietuvės požiūrį į ano meto rusiškus „barbarus“.

Antroje Petro imperatorės knygoje yra nemažai gerų dalių ir epizodų, tai kokybiškas skaitinys, kuris tikriausiai įtiks daugelio skoniui: tą rodo ir daugelio skaitytojų dūsavimai apie rašytojos talentą. Tačiau kai kurios knygos dalys atrodo neišbaigtos, pabaiga paskubėta. Kelionė į Persiją paviršutiniška, stereotipiška, lyg nuskaityta nuo senų pasakų knygų – na, neatrodo, jog potyriai perteikti autentiškai. Nors tai turbūt galioja ir visai knygai: gerai įsivaizduoti dvaro intrigas ir gyvenimą jame galima tik gyvenus panašioje aplinkoje, neužtenka vien tiek medžiagos iš archyvo. Nepaisant to, „Petro imperatorėje“ galima rasti daug buities nuotrupų, patiekalų pavadinimų, suknelių, paveikslų ir daiktų. Vienareikšmiškai, Sabaliauskaitės, kaip meno istorikės, kompetencija čia ryškiai matosi, galėtų tik veikėjų portretai būti gilesni. Tada ir aš prisijungčiau prie besąlygiškai sužavėtų rašytojos talentu.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. O štai, jei būsime Vokietijos ir Vakarų įtakos zonoje, tai greitai prapulsime, būsime asimiliuoti – juk mes ne tiek išsivystę ir kultūriškai stiprūs. Atsitiks kaip su Prūsija. Ironiška, kad Baltušis, nors ir nepritaria Lietuvos nepriklausomybei, visomis keturiomis būtų už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje: kažkuriame įraše kaip tik ir svarsto, kad vienintelis šansas Lietuvai išlikti ne Tarybų Sąjungoje būtų stipri Europos šalių federacija, į kurią būtinai mums reiktų įstoti. Neklydo.

Beje, toks Baltušio požiūris pilnai atitinka ir jo gyvenimą: visada jis veikia ne savo paties iniciatyva, o kitų parėdymais, visada viską jaučia užsitarnavęs ne pats, o per valdžios malonę. Tad ir kitų žmonių iniciatyvos jam atrodo įtariai ar net juokingai – kurgi čia prieš valdžią pašokinėsi, tik nemalonę užsitrauksi. Geriau jau gudriai prisitaikyti. Įraše apie „Caritas“ organizacijos steigiamąjį susirinkimą tai labai aiškiai matosi: Baltušis juokiasi, kad štai susirinko pulkas dievobaimingų moterėlių su keliais kunigėliais ir išsikėlė tikslą šelpti vargšus. Ką gi jos prišelps ir padės, jeigu ištisa Komunistų Partija su valdžios aparatu dešimtmečiais stengiasi skurdą panaikinti plačiojoje tėvynėje, bet vis tiek jiems niekas nesigauna. Juokingi tie moterėlių tikslai ir tiek. Tiesiog negali sovietinis žmogus įsivaizduoti, kad nuo jo asmeninio indėlio kas nors priklauso, kad pats žmogus gali tikėti savimi ir jam valdžios leidimo ar patepimo nebūtinai reikia. Žiūrint į dabartinę visuomenę tokių žmonių irgi netrūksta: tie, kurie netiki savimi, kurie nemano, kad savo pastangomis ką nors gali įtakoti ar pakeisti, yra linkę tikėti keisčiausiomis sąmokslų teorijomis ir galvoti, jog vis tiek viskas pasaulyje surežisuota. Nebe komunistų partijos, bet farmacijos kompanijų, Bilo Geitso, Sorošo, žydų (aišku, kaipgi be jų!), gėjų ar masonų. Ar tik nėra svarbiausias vaistas nuo šios ligos ne tiesiog švietimas ir aiškinimas (dažniausiai tai duoda tik neigiamų emocijų, ką galima pastebėti per piktus komentarus interneto erdvėse), o pasitikėjimo savomis jėgomis ugdymas? Žmogus, tikintis savimi – stiprus žmogus.

Grįžtant prie Baltušio dienoraščių, mane labai nustebino pokyčių greitis. 1987 rugpjūčio 23-ą dieną – pirmas mitingas prie Mickevičiaus paminklo, iki tol Baltušio dienoraštyje – jokių užuominų apie tai, kad kažkas bręsta. Kelis metus vyko Gorbačiovo vykdoma blaivinimo kampanija, kažkiek leista lengviau ir aštriau kalbėti, bet tas mitingas atrodo toks kaip lietus iš giedro dangaus. Bet vėlgi… nulijo ir tiek, pusę metų visiškai ramu, iki 1988 vasario 16-osios, kai tautos budimas jau akivaizdus. 1988-ųjų vasario 15-ąją Baltušis, vienintelis iš rašytojų, pasako kalbą pasmerkdamas tautos sąjūdį, ir nuo to laiko viskas jau rodos nulemta: pozicija tvirta ir jos keisti nebebus galima. Per dvejus metus (1988 vasaris – 1990 kovas) viskas keičiasi visiškai kosminiu greičiu: trispalvė Gedimino bokšte, grąžinta Arkikatedra, griuvusi Berlyno siena, sušaudytas Čiaušesku, naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Nepriklausomybė. Kadangi esu gimęs 1982-aisiais, tai kažkiek tuos metus atsimenu, bet vaikui tai atrodė labai natūraliai. Kai perskaitai tris tūkstančius puslapių apie tarybinę buitį ir netikėtai nelauktai užplūsta atgimimo banga – įspūdis labai stiprus.

Andrei Miroshnichenko: „Man as Media. The Emancipation of Authorship“

Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse. Na, ir aišku, internete nebeliks vietos melui ir manipuliacijoms („melagienų“ / „fake news“ terminas dar nebuvo išrastas) – juk viskas internete skaidriai peršviečiama ir matosi plika akimi: užtenka kam sumeluoti ir tai bus kaip mat išnešta į dienos šviesą. Och, kaip mes klydome…

Nuo 2013-ųjų metų, kada rašyta ši knyga, įvyko du svarbūs pokyčiai: viską nukonkuravo algoritminis naujienų srautas, kuris lėmė, kad mes matome tik tai, kas mums patinka (ir tuo pačiu automatiškai užsimerkiame prieš dalykus kurie neatitinka mūsų pasaulėžiūros) ir vartotojai nebeteko noro kurti turinį, palikdami šią pareigą „influenceriams“. Labai keista knygoje skaityti apie tai, kad socialiniai tinklai skatina bendravimą: įsivaizduokite, galima į Facebook besibaigiant darbui parašyti „gal kas norit alaus Vilniaus centre?“ ir jau už pusvalandžio gurkšnoti jį su pažįstamais, kuriuos šiaip jau nedažnai sutinki. Nebepamenu, kada Facebook nustojo būti naudojamas tokiu būdu. Net nebepamenu, kada Instagrame visi nustojo keltis savo pusryčių nuotraukas. Geriausiu atveju socialiniuose tinkluose patenka atostogų akimirkos arba naujienos apie kieno nors vestuves, bet ir tai vis rečiau. Socialiniai tinklai nebeinformuoja apie pažįstamų gyvenimą, jie tėra „influencerių“ ir nuomonės formuotojų sekimo įrankis. Na, dar atstoja kai kuriuos internetinius forumus, kuriuose bendraujama pagal tam tikrus pomėgius. Mes nustojome kurti turinį, internetas tapo vėpsykla.

Sometimes you notice a status update on Facebook: “I finish work at seven. Who wants to get a coffee in downtown?” If this person has enough friends, he or she will certainly find a companion. Coincidences are taking shape before our very eyes. With sufficient friends viewing a newsfeed, someone is certain to be in the same place at the same time, someone who will jump at the suggestion to meet up.

Skamba kaip pasakojimai iš tolimų ir nebepažįstamų viduramžių. Na kas gi taip šiais laikais elgiasi?

Knygoje daromos ir ganėtinai toli siekiančios išvados apie pilietinę visuomenę. Jei tik visi kiniečiai žinotų anglų kalbą ir viską galėtų internete skaityti – tuojau pat Kinijoje būtų tikroji demokratija. Jei tik Rusijoje žmonės galėtų laisvai reikšti mintis internete – Putino režimui dienos būtų suskaičiuotos. O kadangi interneto neužtvenksi, tai Putinui liko labai nebedaug. Iš šių laikų taško – tai naivu. Laisvas nuomonės reiškimas nebūtinai veda prie demokratijos, jis gali vesti ir prie genocido (kaip kad Ruandoje 1992-aisias) ar konspiracijų teorijų tamsos. Bet tuo metu tikrai tuo tikėjome.

Su vienu dalyku tikrai galima sutikti: Silicio slėnyje per mažai dėmesio skiriama humanitariniams mokslams, per daug išaukštinamas vien technologinis progresas. Mūsų technologiniai pasiekimai turi žymiai platesnių pasekmių pasauliui nei galima pagalvoti. O pagalvoti reikėtų.

Ilgas skaitinys apie Sakartvelo

Sekmadienis – puiki diena ilgiems skaitiniams. Šį kart labai džiaugiuosi, kad man po ranka pateko Misha Saul tinklalaidės apie Sakartvelo tekstas. Nors Sakartvelo (Gruzijoje) esu lankęsis ne vieną kartą ir ten man labai patiko, sužinojau daug naujų dalykų:

  • Sakartvelo pavadinimas kilęs nuo kartvelų, kurie yra gentis, gyvenusi aplink Tbilisį
  • Sakartvelo yra kalbama keliasdešimt kalbų, ir jos visos visai tarpusavyje nesusijusios. Čia ne šiaip sau skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių, tai panašiau į skirtumus tarp portugalų ir rumunų.
  • Kartvelų kalboje nėra lyties. Ne vien tik daiktavardžiai neturi lyties, nėra net įvardžių „jis“ ir „ji“.
  • Užtat čėčėnų kalboje yra šešios lytis: be įprastų vyriškos ir moteriškos yra atskira lytis naminiams gyvūnams, laukiniams žvėrims, gamtos reiškiniams ir pan.
  • Svanetų kalba kalba apie 35000 žmonių, bet jie save laiko gruzinais. Megrelai irgi.
  • Abchazai turi atskirą identitetą, kalba sava kalba. Net jei jais ir naudojasi Rusija savo politikai, nebūtinai jie artimi kartvelų tautai. Pietų Osetinų mažiau, tad ten gal toks klausimas mažiau aštrus.
  • Didis kartvelų poetas Rustavelis rašė kartvelišką poeziją, kurią labai sunku išversti į kitą kalbą – tiesiog labai sudėtingas rimas, ritmas, kurio beveik neįmanoma atkartoti kitomis kalbomis. Išverstas eilėraštis praranda didžiąją dalį savo žavesio, praranda savo formą ir skambesį. Bet Rustavelį visi labai gerbia ir gali mintinai deklamuoti šimtus eilučių.
  • Armėnai visada turėjo plačią diasporą (štai net Jeruzalėje yra armėnų ketvirtis), gyveno miestuose, vertėsi prekyba. Po Turkijoje vykusio etninio valymo, Tbilisis liko kone didžiausias armėniškas miestas, kuriame virė intelektualinis armėnų gyvenimas. Dabartinės Armėnijos literatūrinė kalba daugiausiai remiasi Tbilisio armėnų tarme.

Jei tik domina šis pasaulio kampas – verta paskaityti.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.