Johan Huizinga – „Viduramžių ruduo“
Prieš maždaug šimtą metų parašyta knyga apie viduramžių žmogų, jo mąstymą ir vidinį pasaulį išlieka įdomi ir šiandien. Tai ne visai mokslinis kūrinys, bet arti jo: Johan Huizinga buvo kultūros istorijos pradininkas, giliai domėjosi Burgundijos, Prancūzijos, Nyderlandų viduramžių kultūra, tad ir viduramžių kūrinių citatų ir nuorodų knygoje yra daugiau nei tūkstantis. Nepaisant to, knygos kalba išlieka paprasta ir prieinama plačiam skaitytojų ratui, ne vien mokslininkais, teksto neužgožia vien tik išnašos. Iš dalies dėl to labai mėgstu senesnių mokslininkų traktatus: jie gana paprasta kalba moka išreikšti savo mintis, neužveldami visko „naratyvais“ ir kitokiais moksliniais terminais. Skaityti toliau…
Kintanti lietuvių kalba Jono evangelijoje
Kadangi turiu nemažai lietuviškų Biblijų, kilo mintis pažiūrėti, kaip keitėsi jos tekstas. Štai kaip pirmasis Jono evangelijos sakinys atrodo skirtinguose mano turimuose Biblijos leidimuose. Metai Vertėjas Tekstas 1660 Chylinskis (transkribuota) And pradʒioσ buwo ʒodiσ ó (taσ) ʒodiσ buwo Diewiep, ir Diewu buwo (anσ) ʒodiσ. 1816 Giedraitis Isz pradzios buwo z̓odis , o z̓odis buwo pas Diewa , o Diewu buwo z̓odis. 1844 Rėza Iß pradʒ́iôs buwo ʒ́odis, o tas ʒ́odis buwo Diewiep , o Diewas buwo tas ʒ́odis. Skaityti toliau…
Gilgamešo epas
Gilgamešo epą esu skaitęs dešimtoje klasėje, pamenu, kad jį nagrinėjome per literatūros pamokas, kartu su Jobo knyga bei Giesmių giesme. Tuo metu jis labai didelio įspūdžio nepaliko, labiau stebėjomės tokiu atviru erotiniu (o gal net pornografiniu, jeigu prisiminsime, kad skaitytojas tuo metu buvo paauglystės hormonų kamuojamas jaunuolis) Giesmių giesmės tekstu bei egzistencinėmis Jobo kančiomis. Apie Jobą net rašiau pagrindinės mokyklos baigiamąjį egzaminą. Gilgamešas buvo tik toks pasakų veikėjas. Ėjo, kartu su draugu kažką nukovė, po to kažkaip nepasisekė, plaukė pomirtiniame pasaulyje, kažkas apie pasaulio tvaną. Skaityti toliau…
Dainų šventė 2024
Praėjusi savaitė Vilniuje buvo šimtmečio Dainų šventės savaitė: visa standartinė rutina buvo sujaukta repeticijų ir lankymosi pačiuose Dainų šventės renginiuose. Pirmą kartą šventėje, Ansamblių vakare, šoko ir dukra Julija. Pats pirmą kartą dainų šventėje lankiausi prieš 10 metų, 2014-aisiais. Tuo metu, gal tai buvo kiek neįprastas man renginys, bet nuo to laiko stengiuosi jų nebepraleisti. Ne tai, kad labai domiuosi folkloru (nors dukrai šokant tautinius šokius, nuo to nelabai pabėgsi), bet iš tiesų dainų šventės yra labai geri ir smagūs renginiai – ypač matant tiek daug plačių šypsenų jų dalyvių veiduose. Skaityti toliau…
Gabija Grušaitė - „Grybo sapnas“
Pradžiai apie tai, kas patiko. Patiko distopinė Neringa 2051-aisiais, ten yra įdomių ir originalių idėjų, net jei ir ne viskam būčiau likęs pritarti. Ypač užskaitau kormoranų išvaizdos dronus, jie turėtų būti įrašyti į Neringos nacionalinio parko reikalavimus. Labai patiko knygos įrišimas ir dėmesys detalėms, ir net ne dėl rausvų siūlų, kuriais įrišta knyga ar melsvo viršelio: retai kada rankoje laikau tokią patogaus formato knygą su tvarkingu maketavimu ir šriftais. Labai užskaitau. Skaityti toliau…
„Eik su manim iš Libano“
Epig. 40 Veni de Libano, Sponsa. Et fugis, & fugiens clamas, Quid, Sponsa, moraris? Non fugis, ut fugias: ut capiare, fugis. Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano Bėgi, ir bėgdamas šauki: „Ko tu, brangioji, delsi?“ Bėk ne tam, kad pabėgtum; bėk tam, kad sugautum. Atsiverčiau Sarbievijaus poezijos knygelę ir kaip tik akis užkliuvo už labai trumpos epigramos, kuri užvadinta viena iš eilučių iš Giesmių Giesmės: „Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano“ (Giesmių giesmė, 4 skyrius, 8 eilutė). Skaityti toliau…
Magdalena Grochowska – „Jerzy Giedroyc“
Paskutiniu metu, galima sakyti, esu pakibęs ant Milošo, Gombrowičiaus ir Giedroyco temos. Jau nebedaug liko apie tai neperskaitytų knygų. Magdalenos Grochowskos Jeržio Giedroico biografija – puiki ir išsami, labai gerai atskleidžianti lenkų emigracijos nuotaikas po Antrojo pasaulinio karo. Jeržis Giedroicas emigracijoje, Paryžiuje, leido lenkišką žurnalą „Kultūra“, kuriame buvo skleidžiamos tolerancijos ir susitaikymo idėjos, buvo siekiama, kad lenkai susitaikytų su tuo, kad lietuviams priklausys Vilnius, o ukrainiečiams – Lvivaa, kad reikia gyventi su šia realybe ir padėti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams siekti savo valstybingumo ir nepriklausomybės. Skaityti toliau…
Antanas Šilkūnas – „Ne receptai, o istorijos apie maistą“
Man patinka kaip rašo Antanas, nes tai, ką jis sudeda į žodžius ant popieriaus skamba visiškai taip pat, kaip jis tuos žodžius sako prie laužo Švedijos šiaurėje ar žvejyboje Mingėje. Be didelės cenzūros, autentiška kaimo kalba, su neišrankiotais riebesniais išsireiškimais. Tikiu, kad šią knygą skaityti po kokių penkiadešimties metų bus dar įdomiau, nes bus pasikeitusi ne vien mūsų kalba, bet ir buitis. Niekas nebeprisimins tų keistų žodžių, kuriuos esu girdėjęs iš savo močiučių, reikšmių; niekas nebesupras, kad „žulikas“ - tai ne vien sukčius, bet ir trišakis, kišamas į rozetę. Skaityti toliau…
Hugh Stewart – „Provincial Russia“
Neseniai aukcione įsigijau keliolika knygų XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios knygų apie Rusiją. Viena iš jų – 1913 metais gražiai, ant kokybiško popieriaus, su daug graviūrų (kai kurios jų - spalvotos!) išleista knyga apie Rusijos kaimą. Na, ar bent jau tą Rusiją, kuri yra už Sankt Peterburgo ar Maskvos (serijoje yra ir šiems miestams dedikuotos atskiros knygos). Knyga įdomi tuo, kad joje daug valstiečių papročių aprašymų, ji labiau apie žmones, o ne gamtą, politiką ar ekonomiką. Skaityti toliau…
Andris Kalnozols – „Mane vadina Kalendorium“
Pasirinkom šią knygą savo knygų klubui, nes ieškojom populiarios kaimynų knygos. Norėjosi paragauti, kokiomis temomis gyvena braliukai, bet, prisipažinsiu, labai daug kažko nesitikėjau, nors ir buvau skaitęs nemažai liaupsių „Literatūroje ir mene“. O jaučiuosi radęs tikrą lobį: perskaitęs „Kalendorių“ manau, kad šiuolaikiniams Lietuvos rašytojams iki tokio lygio toloka. Visi jie kapstosi po didingą Lietuvos praeitį, ieškodami pamirštų veikėjų moterų. Bent jau atrodo, kad dabar tik tai „ant bangos“. Kalnozols knyga yra apie kažkokį psichinį sutrikimą turintį žmogų, kuris į pasaulį žvelgia vaikiškai, bet per metus ima ir užauga. Skaityti toliau…