Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.

Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. It is a broken heart, a defensive crouch, a hundred-year-old relationship, bewilderment that an enormous force controls your life but does not know or love you.

Suzy Hansen

Ši knyga labai puikiai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Nors amerikonai labai mėgsta pabrėžti, jog laisvė yra jų pagrindinė vertybė, priverstinis šalių tempimas į vakarų civilizaciją vietos gyventojams neatrodo pozityvus. Privalai būti laisvas nuo čadrų, nuo rytietiškų įpročių, negali rinktis ne kapitalizmo. Natūralu, kad bet kokios priverstinės reformos sukelia reakciją ir pasipriešinimą.

Atatiurko vertybės Turkijoje atrodė, jog idealiai sutapo su JAV vertybėmis: per prievartą modernizuoti šalį ir atvesti ją į vakarus, ir nesvarbu, kad tai daroma diktatoriškomis priemonėmis. Liberalizmas per autoritarizmą – pasikartojantis motyvas ir Lotynų Amerikoje, kur JAV stipriai rėmė valstybių perversmus ir vis kišdavosi į politinį gyvenimą. Nebūtų kišęsi, jas būtų užvaldę komunistai. Bet komunizmo šmėklos nebėra, tačiau ir toliau atrodo, jog šalims, kurios gyvena ne visai pagal JAV taisykles, yra nesaugu: ar bent jau taip jaučiasi vietiniai gyventojai.

Patiko mintis, kad daugeliui pasaulyje yra sunkiai suvokiama laisvės, kaip vertybės idėja: dauguma nori ne laisvės, o teisingumo (justice). Gal dėl to, kad neturi iliuzijų, jog absoliučią laisvę iš viso įmanoma pasiekti – visada būsi nuo kažko priklausomas: šeimos, įstatymų, tradicijų ir pan. Arabų pavasaris, nacionaliniai judėjimai, islamo radikalizmas – jiems nereikėjo laisvės kaipo tokios, jiems reikėjo teisingesnio pasaulio. Deja, dažnai su revoliucija ateina dar vieni tironai, dar viena, gal šįkart kitaip neteisinga tvarka. Afganų pasakojimais, juos labiausiai žeidžia ne tai, kad JAV daro tvarką jų šalyje, o dėl to, kad jie tai daro nebaudžiami ir be atsakomybės – nėra kur gauti teisingumo, jeigu primetamos vakarietiškos taisyklės vietiniams afganams netinka. Ir ypač dėl to, kad amerikonams galioja kitokios taisyklės: jie už visų jurisdikcijų ribų. Tai skaitydamas prisiminiau JAV ambasadoriaus žmonos istoriją Britanijoje: partrenkusi žmogų ji liko nenubausta. Tai siutina.

As Gilman writes, the difference between the Europeans and the Americans was that the Europeans never even imagined that colonized peoples were capable of being as modern as Europeans. The Americans wholeheartedly believed they could make anyone into an American.

Suzy Hansen

Šalies prievartinis modernizavimas dažnai vietinių galvose asocijuojasi su pinigų švaistymu (perkami brangūs JAV tiekėjų gaminti daiktai už JAV skolintus pinigus), didelės išlaidos ginklavimuisi (iš tos pačios JAV karinės pramonės), korumpuotais diktatoriais ir nuolatiniu kišimusi į vietinius reikalus, jei tik svarstoma nukrypti nuo kapitalizmo, „liberalizmo“ ir „demokratijos“ kelio. Gali jaustis negerbiamu bejėgiu, nes nelabai kam pasiskųsi.

Suprantama, ne viskas taip juoda ir ne viską reikia priimti už gryną pinigą, bet ši knyga gana gerai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Ją perskaičius galima geriau suprasti kitokį požiūrį. Ir verta sau priminti, kad panašios nuotaikos vyrauja ne vien Islamo pasaulyje, bet ir pačioje JAV – nusivylę bei „runkeliai“ dažniausiai nori ne laisvės, o stiprios rankos, ir už vis labiausiai – teisingumo. Kad korumpuoti bankininkai ar valdininkai už milijonus nepirktų dar vienos jachtos, kai pats tuo tarpu vos suduri galą su galu gavęs sąskaitą už gydymą. Teisingumo jausmo ir pagarbos vienas kitam, deja, vis mažėja.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Ar ofisas vis dar reikalingas?

Pastarąsias dešimtį dienų dirbau ne iš namų. Dirbau ir ne iš ofiso: daugiau nei savaitei persikėliau į pajūrį. Darbo ritmas nuo to visai nepasikeitė, rutina išliko ta pati. Atsikelti prieš aštuonias, pasidarius kavos perskaityti elektroninį paštą, žiaumojant sumuštinį atnaujinti vienos ar kitos sistemos duomenis ar parašyti vieną kitą lengvesnę duomenų bazės užklausą. Po to įprastiniai dienos skambučiai su klientais, darbas, darbas, darbas, pietų pertraukėlė ir vėl darbas. Ir tada, jau kokią 18 valandą, galima kiek atsipūsti, nueiti prie jūros, pavakarieniauti, paskaityti knygą. Ir tikriausiai dar atsakyti į kelias darbines užklausas.

Dirbu nuotoliniam darbui dėkingoje IT srityje, tad darbas namie ar prie jūros visai nesiskiria nuo darbo ofise. Jei tik yra pakankamai stabilus internetas, galima dirbti bet kur. Ir atrodo, jog pagaliau tai tapo suvokiama vis daugiau kompanijų: jeigu prieš pandemiją pas klientus Londone reikėdavo reguliariai skraidyti kas dvi savaites „atsiskaityti už darbus“, dabar visai pakanka kassavaitinio skambučio. Susitaupo ne vien kelionės nuovargis, bet ir begalės laiko bei pinigų. Nors klientai – ne IT bendrovė, jie irgi į ofisą nebeskuba, fizinis buvimas visuose susitikimuose nebeatrodo efektyvus darbo būdas.

Vienas didžiulis ofiso privalumas išliko: ofise nėra vaikų. Jei vaikai neina į darželį ar mokyklą, tai namuose vis tiek tenka dirbti bent jau pusantro etato, be eilinių darbinių užduočių reikia pasirūpinti ir jais. Neturintys vaikų bendradarbiai visai mielai nuolat dirbtų iš namų ar sodybos. Socializacija svarbu, bet juk nebūtinai darbinėje aplinkoje.

Mano artimiausioje aplinkoje jau bent trys kompanijos nusprendė, kad jiems arba reikia dvigubai mažesnio ofiso, arba jo nereikia visai. Taip, tai gana mažos kompanijos, taip, jos visos dirba IT srityje ar bent jau ne Lietuvos rinkai (tad jau ir šiaip yra įpratę su klientais bendrauti per atstumą). Bet lūžis galvoje įvyko, ofisų paklausa turėtų mažėti. Ir, tikiuosi, pagaliau numirs atviro plano ofisų idėja: juose nei susikaupsi, nei ramiai padirbsi.

Post Scriptum. Nors bendrinėje kalboje dažniausiai vartojamas žodis „ofisas“, lyg ir taisyklinga būtų sakyti „biuras“. Bet tikrai nesuprantu, kuo prancūziškas / vokiškas „biuras“ yra geriau už anglišką „ofisą“ – galų gale abu šie žodžiai kilę iš tos pačios lotynų kalbos (burra ir officium)

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.

How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Pastebėti mažus dalykus, įsiklausyti į paukščių giesmę ar tiesiog nieko neveikti – kuo toliau, tą vis labiau pamirštame. Ir ne vien dėl to, kad socialiniai tinklai taip sutverti, kad kaskart juos atsidarius vis vėl ir vėl norėtųsi skrolinti ieškant naujo stimulo: visa visuomenė tapo labai priklausoma nuo „laikų“, „peržiūrų“ ar „followerių“ skaičiaus. Beveik viskas, ką veiki, yra matuojama potencialiais „laikais“: eini į kopą kad padarytum gerą nuotrauką instagramui, o ne tam, kad užlipus paklausytum vėjo genamų smėlių smilčių šiurenimo. Važiuoji šimtus kilometrų dviračiu, kad galėtum papostinti kelionės žemėlapį. Kepi keksiukus, nes jais bus galima pasidalinti Facebook. Ir jei kad nelabai pavyko, tai tuo tinkle nesidalinsi ir tikrai nesidžiaugsi vien dėl to, kad pabandei – juk tai nesurinko labai daug „laikų“.

But the villain here is not necessarily the Internet, or even the idea of social media; it is the invasive logic of commercial social media and its financial incentive to keep us in a profitable state of anxiety, envy, and distraction.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Ši knyga neskatina bėgimo nuo visuomenės į dykrą, neskatina griežtai mesti socialinių tinklų juos iškeičiant į paukščių stebėjimą. Lygiai taip, kaip metęs visuomenės normas Diogenas, apsigyveno statinėje, bet vis dar tarp žmonių, taip ir čia siekiama parodyti, kad galima kitas kelias: nebūtina bėgti, bet galima rinktis savo kelią. Nebūtina ištrinti socialinių tinklų iš savo telefono, bet galima pasirinkti, kaip juos naudoji ir sąmoningai sau vis užduoti klausimą, ar nereiktų daugiau dėmesio skirti fiziniam pasauliui už socialinių tinklų ribų. Ir ar neverta nueiti į pievą vien todėl, kad pailsėtum, o ne todėl, kad joje auga gėlės, kurios gali gerai atrodyti Instagramo paskyroje.

Ne su viskuo šioje knygoje galiu sutikti, ji kai kuriose vietose tikrai per radikali. Nemažai ir hipių bei socializmo filosofijos („čia korporacijos ir kapitalizmas verčia jus taip daug dirbti, geriau eikite atsipalaiduoti“), kuri man neimponuoja. Ir tai nėra lengvas skaitalas, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Bet visai patikęs.

Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“

Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.

Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Šioje knygoje pasakojama apie jo keliones po Iraną ir įvairius politinius bei kultūrinius Persijos ypatumus. Knyga įdomi tuo, kad rašytojas gerai supranta persišką sąmonę, paaiškina, kodėl nebūtinai vakariečiai gali persus perprasti.

Kone svarbiausia idėja, ant kurios laikosi Iranas – „jokios kitos tautos neturi teisės mums aiškinti kaip gyventi“. Iš čia ir atominio ginklo siekis („kas jūs tokie kad aiškintumėt, jog mums negalima?“), savita elgsena bei manieros. Nei vienas Irano diplomatas nenešioja kaklaraiščio – tai prilygtų Vakarų normų perėmimą. Kad ir nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Juo labiau niekas negali jiems nurodinėti apie religinius dalykus: moterų teisės gerbiamos labiau nei pas arabus, tačiau tokius klausimus tvarko tik didysis ajatola ir niekas daugiau: net prezidentas Ahmedinedžadas buvo patekęs į nemalonę, kai buvo sugalvojęs moteris įleisti į futbolo varžybas. Religiniai klausimas labai jautrūs.

Nors šiaip nepasakysi, kad persai labai religingi: už uždarų durų yra leidžiama ir rūkyti opijų, žolę, ir gerti alkoholį. Vakariečiams, kurie lankosi Irane dažnai atrodo, kad persai giliai širdyje pasiruošę kovoti su ajatolomis ir sukilti prieš jų diktatą, bet autorius mano visai kitaip: privatus gyvenimas yra gana gerbiamas, ir toks dvilypis pasaulis (viešumoje – atrodyti religingam, privačiai – kaip tik nori) daug kam labai priimtinas. Rašoma, kad kaip tik JAV statytinio šacho laikais buvo prievarta visi tempiami į vakarų kultūrą: galvos apdangalai moterims buvo draudžiami, barzdas reikėjo skustis, ir net privačiame gyvenime negalėjai būti toks, koks esi. Kadangi tai buvo primesta tvarka, dabartinė ajatolų santvarka ne tokia ir bloga. Ypač jei galvoji, jog per tuos metus nuo Islamo revoliucijos su Iranu pasaulis pradėjo skaitytis – yra kuo didžiuotis.

Tikriausiai nelabai padės santvarką pakeisti ir sankcijos – šiitai yra kančios religija, kuri save mato kaip kankinius neteisingame pasaulyje. Sankcijos, nurodinėjimai, bandymas palaužti valią ją tik stiprina. Nepadės ir persų diaspora, kuri matė geresnį pasaulį už Irano sienų: jie automatiškai tampa autsaideriais ir praranda teisę aiškinti kaip reikia gyventi.

Tiesa, vakariečiai asmeniškai priešiškumo nepajaus. Persai be galo taktiški, jie į akis nieko neįžeidinės, neatskleis tikrųjų savo jausmų. Ir tik vakariečiui išėjus bus galima apie jį kalbėti blogai. Persų kultūroje labai daug ceremonijos ir mandagybių: norint susimokėti už taksi, reikia atsiprašyti, kad trukdai, tada vairuotojas sakys, kad paveš nemokamai, kokius tris kartus reikės siūlyti pinigus, kol galų gale jis nusileis ir juos paims. Tik neduok dieve iš tiesų paimsi tai už gryną pinigą ir išlipsi nesusimokėjęs: prakeiksmai garantuoti. Persų žodžius reikia atsargiai interpretuoti, ne visada juos reikia suprasti tiesiogiai. O tuos, kurie ima juos už gryną pinigą persai laiko neišsilavinusiais stuobriais.

Buvo knygoje rašoma ir apie persų nacizmą – prieš Antrąjį Pasaulinį karą jie tikėjo vokiečių arijų mitu apie tai, kad arijai yra tobulesnė rasė. Iš čia ir žydų neapykanta, rasizmas prieš Irane gyvenančius arabus ir kurdus. Bendrai tariant, atrodo, jog nemažai čia esama kažkokio nepilnavertiškumo komplekso, bet kaip ten bebūtų, knyga pateikė įdomų požiūrį apie persus. Net jei ne viskas ir visiška tiesa, suprasti juos dabar lengviau.

Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.

Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Priverstinis išvarymas iš namų čia didžiausia trauma, net ir mirties kontekste, nes ta mirtis ir „apšvitinimas“ labai sunkiai apčiuopiami. Čia ne kaip kare, kur labai aišku, nuo ko staiga miršta žmogus: čia kažką paguldė kulka, anas žuvo po tanko ratais ar artilerijos apšaudyme. Čia ateina kareiviai ir liepia viską palikus nešdintis, nes ateina radiacija: o jos plika nepamatysi. Tiesa, daug istorijose ir kažkokio fatalizmo: kad bus, tas bus, išgyvenom karą, išgyvensim ir tai. Net jei žinai, kad negalima valgyti užkrėstų daržovių ar mėsos, imi ir valgai. Gal tik prieš tai išgėręs degtinės. Ir nors nuo karo pabaigos buvo jau praėję keturiasdešimt metų, jis nuolat gyvas visų atmintyje: Černobylis yra niekis, palyginus su karu. Juk nieko nešaudo ir neprievartauja.

Nebuvau pagalvojęs ir apie tai, kad Černobylio rajone buvę žmonės visuomenėje tapo raupsuotaisiais: buvai prie elektrinės, reiškia spindulioji radiacija ir prie tavęs negalima būti šalia. Pirma tave kaip stovi išvaro iš namų, o paskui visi tavęs šalinasi ir bijo tau padėti. Labai panaši situacija, kaip su šiandienos kiniečiais: buvai Wuhane? Niekas su tavimi nebenori bendrauti, net jei tu niekuo neužsikrėtęs.

Vienaip ar kitaip, Aleksijevič knygos pasakoja asmenines istorijas, ir, tikriausiai natūralu, jog į knygą patenka tik ryškiausios ir emocingiausios. Žiūrint į statistiką, vėžio susirgimų padidėjo labai nedaug, tiesiogiai nuo Černobylio katastrofos mirusių irgi tik keli šimtai: baimės šioje knygoje daugiau. Bet, tai realios istorijos ir realios emocijos, realios traumos ir patirtos kančios. Papasakotos vaizdingai ir įtaigiai.

Jurgis Kunčinas „Tūla“

Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo.

Kunčinas – iš prigimties poetas, ir tai labai jaučiasi knygos kalboje. Ji ir svajinga, ir vaizdinga, išraiškinga, labai maloni skaityti. Net jei tos kalbos priešprieša yra knygos turinys: liūdnas benamio girtuoklio rašytojo gyvenimas Vilniuje, sutinkant daug įvairių keistų ir įdomių personažų, besilankant bohemiškose kavinėse, gyvenant Vasaros gatvės beprotnamyje ar kalėjime. Egzistencija nykoka, bet visgi laisva – be įsipareigojimų šeimai, santvarkai. Gal tik su įsipareigojimu girtuolystei, nes be stikliuko išgyventi neįmanoma. Visiems galvojantiems.

Na, ir aišku – Tūla. Meilės iš pirmo žvilgsnio istorija, tik savaitė draugystės, bet visam gyvenimui likęs įspaudas, kurio neišdildo jokie tolimesni gyvenimo patyrimai ir kančios. Nežinau kodėl, bet man tai pasirodė vienas gražiausių lietuviškų pasakojimų apie meilę: kad ir koks atrodytų žlugęs ir beviltiškas žmogus, bet štai, jis turi Tūlą, turi dėl ko gyventi, turi kam rašyti, turi apie ką svajoti. Ir nesvarbu, kad gal iš to nelabai kas ir gali išeiti, bet ta poetiškai nupiešta purve sužibusi viltis nuteikia pozityviai. Ne viskas čia prarasta, ne viskas pragerta, būna ir gražių dalykų.

Portugalija sausio mėnesį

Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.

View this post on Instagram

Lisbon

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn. Lisabona pasirodė kuklesnė nei Porto, nors gal tiesiog ne po tuos rajonus slankiojom? Porto ir namai prašmatnesni, ir parduotuvės įmantresnės, net ir upės pakrantė žymiai gyvesnė.

View this post on Instagram

Porto

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Aišku, Porto labiausiai visiems kelia asociacijas su spirituotu portugališku vynu portveinu. Nepasakyčiau, kad labai mėgčiau tokius gėrimus, bet, suprantama, be degustacijų neapsieita. Paprastas sausas vynas iš tos pačios Portugalijos visgi man mieliau.

View this post on Instagram

Porto

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Gražiausia, ką teko matyti kelionėje – rūkuose paskendusios Sintros pilys. Rūko tikrai netrūko, jis buvo toks tirštas, kad vargiai už keliasdešimt metrų įžiūrėdavai per jį besiiriančias žmogystas. Ir nors nuo pilių bokštų ničnieko nesimatė, bet rūko sukurta atmosfera buvo ypatinga. Turbūt žiemą neretai tai galima pamatyti.

View this post on Instagram

Sintra

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Keliauti buvo smagu, bet tikriausiai Portugalija visgi netaps mano svajonių šalimi – gal visgi ten keliauti reikia vasarą?

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.