Julio Cortázar - „Žaidžiame klases“
Vakar baigiau skaityti Cortázaro „Žaidžiame klases“, tad galbūt jo įtakoje šiąnakt sapnavau neįprastus sapnus. Bent kelis kartus pabudau tam, kad vėl iš naujo sapne išgyvenčiau savaitgalio istoriją. Ėjom gerti alaus, šnekėjomės su senais ir naujais draugais, laikiau už pavadžio jų šunį, derėjausi su taksistu. Kaskart vėl užmigus sapno istorija buvo panaši, bet kažkiek kitokia: kartą šuo draugavo su mano kate, kartą jie vienas kitą apšnypštė negražiausiais lojimais; kartą taksistas su manim net nenorėjo kalbėtis, o kartą teko juo nusivilti, nes buvo labai lengva jį papirkti. Skaityti toliau…
Tekstas dirbtinio intelekto laikais
Įrašo rankraštis Galėčiau pradėti įrašą žodžiais „senokai nerašiau", bet nepradėsiu. Esu taip daręs jau ne kartą savo internetinio dienoraščio istorijoje. Visada tam buvo pasiteisinimų: užgriuvo gyvenimas, tam tikras rašymo bodulys, prasmės paieškos, ar tiesiog idėjų tuštuma, iš kurios niekaip negali išgraibyti teksto, kuriuo būtų verta dalintis. Šį kartą jausmas kitoks: teksto generavimas tapo dirbtinio intelekto sfera, tekstas tapo masinės gamybos produktu, kurio ir taip visur per daug. Kai gamyba atpinga, gaminiai tampa standartizuoti, vienodai efektyviai pigūs, funkcionalūs, bet be sielos, be malonumo. Skaityti toliau…
Antanas Marcelionis - „Master Versija 1.1“
Antano Marcelionio „Master versija 1.1“ ant mano stalo gulėjo kokį pusmetį, bet galiausiai užteko vos poros valandų jai perskaityti. Iš pradžių kiek baidžiausi paprastos knygos kalbos, bet prie jos greitai pripratau: trumpi sakiniai, anglicizmai, rusiški keiksmai šioje knygoje skamba visai natūraliai. Knygos siužetas greitas, bet neįmantrus – jautiesi lyg stebėtum kokį nors jaunuolį spragsintį pele kompiuterinėje šaudyklėje. Jei emocijos ir yra, tai jos primityvios, lyg šūksniai nukepus dar vieną monstrą ar keiksmai prasileidus šūvį: veikėjai plokšti, be gilesnių minčių ir apmąstymų. Skaityti toliau…
Adam Kay - „A Particularly Nasty Case“
Prieš septynerius metus skaičiau Adam Kay knygą „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo užrašai“. Man ji labai patiko – ryški, su humoru, bet apie rimtus dalykus, apie sunkų gydytojo darbą iš jauno gydytojo perspektyvos. Nuo to laiko šeimoje atsirado ir daugiau Adam Kay knygų, mat jis nuotaikingai rašo ir vaikams (tiek išgalvotas istorijas, tiek ir pažintines knygas – turim jo „anatomijos atlasą“). Visgi jo pirmosios grožinės knygos suaugusiems (detektyvo) nelaikyčiau labai nusisekusia: kažkaip nelipo per daug humoru įmirkusi kalba, tarsi kiekvienas sakinys pagal autoriaus sugalvotą taisyklę privalėtų talpinti bent po keletą juokelių; per daug keistokų, nejaukių cringe seksualinių scenų; per daug nuo realybės nutolusio veiksmo. Skaityti toliau…
Gilda Williams - „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“
Šią Gilda Williams knygą įsigijau Knygų mugėje iš dalies dėl to, kad šiuolaikinio meno beveik nesuprantu. Visokios instaliacijos man nekelia jokių emocijų, o skaityti anotacijas varginuosi, laikausi senamadiško požiūrio, kad jeigu kūrinį reikia aiškinti, tai jis – prastas. O net jei anotaciją ir paskaitai, sunku neišsibadyti akių nuo itin klampios terminijos: dominuoja nesuprantamos sąvokos iš filosofinių traktatų, suprantamos tik snobams. Bent jau šioje patarimų knygoje Gilda Williams irgi pastebi šią problemą ir bando grąžinti rašytojus prie paprastesnių žodžių. Skaityti toliau…
Kelios neramios mintys apie dirbtinį intelektą
Praėjusią savaitę daug laiko praleidau pas klientus, bekalbant su jais apie dirbtinį intelektą ir jo taikymą. Verslo požiūris keičiasi labai greitai, ir tame kyla nemažai įtampų: labiausiai tikintys dirbtiniu intelektu dažniausiai yra aukščiausio lygio vadovai, tuo tarpu daugiausiai patirties turintys specialistai – atsargesni. Prototipą sukurti tapo žymiai lengviau, tad dažnai vadovams atrodo, kad ir stabiliai veikiančios sistemos sukūrimas yra kelių valandų, o ne savaičių ar mėnesių darbas. Saugumo, gerų inžinerinių praktikų patirtis ignoruojama (kartais net ne iš blogos valios – naujai programuoti pradėję vadovai ne iki galo supranta sistemų sudėtingumą), dabar juk viskas kitaip – visas spragas pataisys tas pats dirbtinis intelektas. Skaityti toliau…
Keletas minčių apie Iraną iš perskaitytų knygų
Prieš kelias dienas eksperimentavau su idėja savo dienoraščio įrašus padaryti lengviau prieinamus mano dirbtinio intelekto agentams: iš esamų įrašų bei perskaitytų knygų sąrašo padarius tam tikrą koncentruotą žinių bazę ją būtų lengviau įjungti į LLM kontekstą. Šia idėja neseniai dalinosi Andrej Karpathy X tinkle; jis net paruošė neblogą jos realizacijos aprašymą, kurį tereikia pakišti dirbtiniam intelektui. Kai turi daugiau nei dvidešimties metų tinklaraščio istoriją, tai per ją esi rašęs daug visokiausių dalykų. Skaityti toliau…
Remti negabiuosius svarbiau nei gabiausius
Kartais paskaitai kelias pastraipas, ir jos pakeičia tavo požiūrį. Visada maniau, kad galimybių suteikimas gabiems bei motyvuotiems mokiniams yra bene efektyviausias būdas prisidėti prie geresnės visuomenės ateities. Pats save laikiau gabiu ir motyvuotu, mane patį rėmė, man suteikė galimybes įsigyti išsilavinimą Didžiojoje Britanijoje tada, kai dar net Europos Sąjunga mums nekvepėjo. Bet štai viename iš šių metų „Literatūros ir meno“ numerių skiltininkas Domas Raibys rašo apie naujausią „Nord Security“ iniciatyvą: Skaityti toliau…
Gurkšnelinė
Skaitau 2024 metais išėjusio Rolando Rastausko kelionių įspūdžių knygą „Verkianti bronza“ ir mėgaujuosi žodžių raštais. Tarkim, tokiu taikliu pavadinimu „gurkšnelinė“. Baras, kuriame gali visą dieną ramiai kažką gurkšnoti, stebėti žmones, sutikti visus pažįstamus ir nepažįstamus, išklausyti kitų ir išsipasakoti savo išpažinties. Mano kaimynystėje trūksta gurkšnelinės.
Kodas atpigo. Programinė įranga — nebūtinai.
Dirbtinis intelektas ir jo įrankiai stipriai keičia programuotojų darbą, tačiau pastaruoju metu teko girdėti daug radikalių nuomonių apie tai, kaip viskas klostysis ateityje: programuotojų nebereikės, viską (bet ką!) bus galima susiprogramuoti patiems vartotojams, programavimo paslaugos turėtų atpigti jei ne šimtais, tai bent dešimtimis kartų. Iš tiesų, tuo galima lengvai įtikėti: anksčiau techninių įgūdžių neturintis vadovas pats savo programos nebūtų sukūręs, o dabar pakanka atsidaryti Claude Code, dirbtiniam intelektui papasakoti savo norus, ir štai, po keleto minučių (o jeigu problema sudėtingesnė – po keleto valandų) turėsime gerai atrodantį ir veikiantį prototipą. Skaityti toliau…