Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Negana to, peikiama netgi vaistų nauda, nes jie dažniausiai yra šiuolaikinis išmislas – reikia senovišku būdu gydytis žolelėmis ir panašiai.
Matyt man tas pagyvenusių žmonių pasaulis per daug tolimas, kad jį suprasčiau.
Medicina via bash.org/?latest
"Man skauda gerklę."
2000 pr.Kr. : "suvalgyk šią šaknį"
1200 p.Kr. : "ši šaknis tik pagonims, sakyk šia maldą."
1500 p.Kr. : "malda yra tik prietaringiems, gerk šį eliksyrą."
1800 p.Kr. : "šitas eliksyras yra tik gyvatės alyva, išgerk šią tabletę."
1900 p.Kr. : "šita tabletė yra neefektyvi, išgerk šiuos antibiotikus."
2000 p.Kr. : "šie antibiotikai yra dirbtiniai, štai, kodel tau nesuvalgius šios šaknies."