Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:
Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?
Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?
Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.
wooo… Dabar toks noras atsirado pažiūrėti kiek Maximoje visas kepalas kainuoja ir palyginti su puse ar ketvirčiu :)
Dėkui už argumentuotą išaiškinimą. Manau, kad tu esi protingiausias su manimi bendravęs žmogus :). Nebūčiau pagalvojęs, kad tai gali būti 2 skirtingos subrinkos.
Moxliukas ekonomikos GURU
Kodėl subrinkos?
Jei ketvirčius perka neturtingesni žmonės, beveik logiška, kad jų turėtų būti daugiau, nes visgi neturtingų daugiau nei turtingų.
Nebent tie neturtingieji duonos ieško turguje, o ne Maximoje.
Bet visgi, yra gi ir daug neturtingųjų Maksimoje. Taigi, jei jų daugiau, jie perka daugiau ketvirčių ir jų paklausa, vadinasi ir kaina, turėtų didėti. Tai kodėl ne?
O gal kaina kaip nors slypi įpakavimo kaštuose? :)
Aš irgi laikyčiau greičiausiai realią situaciją atspindinčiu būtent klaidos kainose variantą… :)
Heh.
Japonijoje teko atrasti, kad egzistuoja ir priesingas reiskinys, kurio priezastys – gamtosauga, vienos prekes, vadinamos Japanese radish, rinkoje.
Pirkti viena Japanese radish kainuoja brangiau nei pirkti dvi puses. Kodel? Todel, kad taip skatinama zmones pirkti tik tiek, kiek jiems is tiesu reikia, ir ne daugiau, nes antraip supuna, ir maistas yra ismetamas, o su maisto gamyba bei siuksliu tvarkymu susije kastai matyt didesni nei praradimai del kainu skirtumu.
Oi.. mistake:
* "Priesingas reiskinys" -> "tas pats reiskinys"
Taigi, dar vienas is galimu paaiskinimu.
Kvaileliai =]]] kaina ketvircio didesne nes pjaustymo darbo reikia dvigubai daugiau nei puskepalio atveju, pjausto aparatas, bet jo suvartojama elektra kainuoja
e: Neteigiu jog mano mintis apie dvi skirtingas rinkas yra teisinga, tai tik vienas iš galimų paaiškinimų, kuris lyg ir man kol kas priimtiniausias. Nors kaip minėjau, gali būti taip, kad čia paprasčiausia kainodaros klaida be jokių gilių Maximos minčių apie pasipelnymą ;)
Darau prielaidą, jog puskepaliai yra labiau paklausūs už ketvirčius iš dalies ir dėl to, jog pats perku dažniau puskepalius (neprisimenu, kada pirkau ketvirtį). Manau, kad ketvirčiu perka labai specifinė žmonių kategorija — tokie žmonės, kurie galbūt yra neturtingi, ir dar be to duoną vartoja duoną nedideliais kiekiais (gal būt jie gyvena vieni). Jeigu duonos suvartoji bent kiek daugiau, turbūt pirksi puskepalį, ar netgi kepalą, nes juk kasdien nebėgiosi į parduotuvę papildyti duonos atsargų. Visos šios teorijos prielaida yra ta, jog ketvertukų pirkėjai yra jautresni kainoms nei kiti duonos vartotojai. Nežinau, ši prielaida atitinka tikrovę — tiesiog pagalvojus, kas perka ketvertukus, man akyse iškyla bobutė pensininkė, kuri labai atidžiai drebančiomis rankomis apžiūrinėja duonos ketvertuką. Tam kad patvirtinti ar paneigti šią teoriją reikėtų atlikti tyrimą apie vartotojų grupes (o lengviausia turbūt būtų paklausti pačios Vilniaus Prekybos ;)
Dėl Maximos atstovo nuomonės: kaip tik čia kalbama apie tai, jog puskepalis brangesnis, o ne atvirkščiai, kaip kad būtų gal įmanoma išvesti iš duonos pagaminimo kaštų (nors abejoju, ar būtų taikoma labai paprasta kaštų kainodara).
Dėl Inyuki nuomonės: nemanau, jog normalus pelno siekiantis prekybos centras labai paprastai ir savanoriškai skatintų žmones taupyti. Dažniausiai tai daroma tik tokiais atvejais, kai prekybos centrai gauna tam tikros naudos (valstybės subsidijų pavidalu, gal mokesčių lengvatomis ir pan.) Arba tada, kai tokie veiksmai padeda viešiesiems ryšiams: galima tada reklamoje sakyti, jog labai rūpinamės aplinka ir esame labai atsakinga kompanija, tad tie, kam rūpi gamta, turėtų pirkti pas mus, o ne pas konkurentus. Panašiai dabar daro British Petroleum, kurie nedidelę lėšų dalį investuotja į "žalias" technologijas. Tai leidžia jai skelbtis, kad ji labai atsakingai žiūri į žaliąją energetiką ("Beyond Petroleum"), nors absoliučiai didžiausioji jos pelno dalis ateina iš "neekologiškos" naftos gavybos ir perdirbimo.
Viena is stambiuju USA kompaniju (berods Gillette) ieidama i treciojo pasaulio rinka sugalvojo mikroproduktu strategija. t.y. salyse kur zmones per diena uzdirba (isledzia) maziau nei 1$, prekes pradejo pardavineti labai mazais kiekiais (t.y. muilus ir etc po 1g ir maziau). prie viso to, sukure mikrolizingu sistema. taip jie sukure vartojima, kurio nebuvo iki tol.
manau su sita mazos duonos porcija – bandyta daryti kazkas panasaus, taikant i ant isgyvenimo ribos balansuojancius pensininkus. tik nezinau ar tai daryta intuityviai ar tendencingai. tokie butu mano pamastymai.
Sudeje 4 ketvircius duonytes ne visada gausite visa kepala (tarkime, palyginus svori). Tiesiog kepalas suraikomas i keturis ketvircius ir dar kazkiek atliekamu daleliu, kuriu tolesnio likimo negaleciau nurodyti:)) Tiesiog pastebiu, ketvertukai buna mazsni, nei galima tiketis ziurint i visa kepala ar jo puse.
Manau, kad paskutinis sakinys turetu yra arciausia teisybes.
Paanalizuokim kas ir kaip tas kainas sudarineja. Manau, kad issiaiskine tai, (turbut) greit suprastumem, kad voratinklio narpliojimas yra nereikalingas, nes to voratinklio ir nera..
Nemanau,kad dauguma pensininku ir studentu tokie jautrus 1-2ct kainu skirtumui, todel, jei sulygintumem kainas, nepastebetumem jokio paklausos sumazejimo (imho)
puskepalio pakuotė mažesnė, nei dviejų ketvirtukų sudėjus