Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:
In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.
Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?
Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.
nu aš kaip ir programuotojas, ir nemažai draugų, bet apie tai tikrai ištisai nekalbam :) nebent yra kažkoks konkretus reikalas
:) Programuotojus, kaip amžinai kalbančius viena tema, geriausiai įsivaizduoju prisiminęs 2002-ųjų metų vasaros penktadieninius #php sugėrimus Rotušėlėje — nesvarbu, apie ką ten kalbėdavome, bet visada viskas vis tiek nusibaigdavo PHP subtilybių ir Perlo pranašumų nagrinėjimu ;)
Na su panom apie programavimą tikrai nepakalbėsi, bet kad programuotojai verslūs žmonės – principiniai pritariu. ;)
Ir išvis musėt aš kitos kategorijos programuotojas, nes apie programavimą kalbu tik su programuotojais arba paklaustas. Nemėgstu girtis, ką studijuoju. :>
Šiuo atveju išskirčiau sąvokas "darbas" ir "profesija". Nors ir dirbama pagal profesiją, kad ir tie patys programuotojai kalbės labiau ne apie tai, ką daro darbe, bet apie tai, ką daro po darbo. Čia todėl, kad profesija sutampa su pagrindiniu hobiu, bet darbe programuoji ką reikia, o namie – kas patinka.
vadovai darboholikai yra blogis (žiūrint iš darbuotojo pusės)
Dirbau vienoj kompanijos – visada kalbejau tik apie savo darba ir draugai galvojo kad esu uzsivezes ant saves, pasikeles. Pakeiciau darba – kalbu apie atostogas, bunu daug su sheima – bet kazko truksta. Manau nuo to nepasikeiciau kaip asmenybe, ir vienodai tinku arba ne kurti savo versla.
hehehe, čia geras. aš tai savo draugę jau verčiu būti programuotoja .) tiktais arti geležies ,)
beje, cituoju: Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.
moxliuk – tu pats buvęs programuotojas dabar kramtai panašų dalyką – kada kursi savo verslą? .)
panašu, kad šis klausimas nebus atsakytas:)
:) Kol kas nemanau, kad turiu pakankamai tam patirties :)
na matai, neįšokęs į vandenį – neišmoksi plaukti ,)
Obsesija, apsėdimas, fanatizmas, entuziazmas – štai sėkmės laidai. Žmonės, dirbantys iš idėjos, o ne dėl pinigų ar kitokių stimulų…
Kai kas tai vadina "ugnele", atsidavimu, apsėstumu.
Turint tokių žmonių komandą, galima padaryti bet ką. Ir iš bet ko. Pasiekti bet ką. Nes su tokiais einama ir į ugnį. Be menkiausio svarstymo, ar tai man apsimoka.
zinau as sita vadovu triuka…
prieina pakalbet ir is pokalbio daro isvadas apie tavo darbo kokybe….
reikia but atsargiais su tokio plauko snipukais