Šeimos nariai ir draugai bendradarbiai

Jeigu jūsų įmonėje atsirastų laisva darbo vieta, ir lyg visai į ją tiktų jūsų šeimos nariai arba draugai, ar siūlytumėte juos įdarbinti? Vienas iš principinių dalykų, kuriais tikiu vadyboje yra tai, jog bendradarbius turi sieti tik profesionalūs ryšiai ir į juos neturėtų būti įpainioti kokie nors asmeniniai santykiai. Taigi, tokiu atveju tikriausiai net atsisakyčiau svarstyti draugo ar šeimos nario kandidatūrą į laisvą darbo vietą – kas bus, jeigu pasirodys, jog visgi jis nėra toks puikus darbuotojas, kaip tikėjaisi? Ar bus lygiai taip pat lengva pakeisti jį kitu, efektyvesniu žmogumi, ar šiam sprendimui nepamaišys asmeniniai jausmai?

Aišku šeimos verslas nėra toks jau retas reiškinys, jis tikriausiai visgi veikia veiksmingai, bet yra viena sąlyga: šeimos verslo savininkai yra pati šeima, jie yra suinteresuoti pelno didinimu ar šiaip efektyvesne veikla. Bet jeigu įmonė nepriklauso šeimai, ir tik direktoriaus valia įmonėje dirba dar ir jo žmona su keletu pusbrolių, dažnai sunku patikėti, jog viskas toje įmonėje skaidru ir efektyvu. Bent jau tokie požymiai dažnai sukelia stiprių abejonių vadovų intencijomis ir verčia galvoti apie tam tikrą nepotizmą: investuoti į tokias įmonės nebekyla ranka.

Tad ar mano nusistatymas turi logikos? O gal kaip tik efektyvu į darbą priimti savo artimiausio rato žmones, nes juos geriausiai pažįsti (nors sunku patikėti, jog jie visi būtų ir patys geriausi savo sričių specialistai)?

14 Comments

  1. Tavo nusistatymas labai logiškas. Priimti brolį/dėdę/meilužę verta tik tuo atveju, kai tvirtai žinai, jog jam kiti darbo rinkos dalyviai neprilygsta. O taip būna tikrai nedažnai.

  2. Cia labai subtilus reikalas. Is tiesu, Lietuva yra giminiu krastas ir neretai nustebsi pamates jog kokio nors pagrindinio banko valdybos pirmininko dukros vyras tampa gan atsakigu pareigu turetojas ar pan., bet manau tai labai bloga praktika. Kaip ir pats minejai, didziausias minusas – asmeniniai ir profesinai rysiai. Net ir nusiteikes taip nedaryt, vistiek nejucia atlaidziau ziuresi i 'savo' zmogaus klaidas, darysi daugiau nuolaidu nuo ko nukentes imones interesai. Kaip ir 'zmogus' minejo, labai retai buna jog tavo artimas, pazistamas zmogus yra pats geriausias kandidatas. (O jei jis istikruju yra toks geras, tai jau turi gerai apmokama darba ar pasiulyma..) Be to kai pradedi dirbti su 'savais', neretai baigiasi pykciais ir didziausias trukumas – noredamam sunku islikt visiskai objektyviam – butu labai ir labai sunku ir nemalonu keisti toki zmogu kitu..

    Isvada: tavo nusistatymas tikrai turi logikos.

  3. Na, Lietuvos kontekste tai tikrai labai iskreipta. I vadovaujancius postus priimineja nors ir kolegiju studentus, svarbu giminaitis. Tokiu atveju imones efektyvumas krenta ne tik del nekompetatingo darbuotojo, bet krenta ir bendra kolektyvo morale, motyvacija, imone tampa nebepatraukli darbstiems, pasisventusiems zmonems. O dar kur papildoma rizika del budingu nestabiliu tarpusavio santykiu tokiame gimines klane.

    Seimyninis verslas turi prasme kai imone turi naturalia ir atvirai isreiksta misija – kelti seimos/gimines gerbuvi. Tada ir vadybos desniams nebepriestaraujama.

  4. Viskas, iš principo, teisinga ir neverta didelio ginčo, bet.. Ar tiek jau daug yra Lietuvoje gerų savo sričių specialistų? Tai gal geriau priimti ne patį geriausią (nes jį sunku surasti), bet savą, nei betkokį prašalaitį.

  5. Pasakysiu alternatyvią nuomonę: ar darbuotojas yra tik resursas, kurį darbdavys turi valdyti kaip tik nori?

  6. Kitas klausimas kaip jaučiasi žmonės, kai mato bendradarbius, kurie visada bus labiau mylimi už juos…

  7. Į "Kojinės ir agurkai" įmonę aš atėjau dirbti ne dėl to, kad jos savininkai ir investuotojai galėtų atostogas leisti Kanarų salose. Atėjau dėl to, kad pasiūlė 500 ant popieriaus, dar 1500 į kišenę bei davė mašiniuką agurkams vežioti ir benzą užpila (kurio po litrą po darbo galiu nusipilti). Agurkiukai ir kojinytės gerai sukasi ir prireikė antro šoferio. Brolis dirbo Norfoje stumdė vežimėlius, tai ir pasiūliau jį čia. Koks skirtumas, kad jis teises iš 4 karto išlaikė.

    Argi nelogiška? Gi maksimizuoju gaunamą naudą. Apie ką ir dėdulė Adamas Smitas rašė. Anot jo, kai kiekvienas maksimizuoja sau gaunamą naudą, tai ir visiems gerai turėtų būti.

  8. Algimantai, bet tie, kurie sprendžia ką įdarbinti (t.y. aukštesnioji vadybos grandis) turėtų rūpintis būtent tuo, kad savininkai ir investuotojai galėtų leisti atostogas Kanaruose. Kadangi dirbi tik vairuotoju, ir pats nesprendi, ką priimti į savo kolegas, tai nieko tokio — bėda atsiranda tuomet, kai viršininkai priima savų pavaldinių, remdamiesi ne verslo logika, o asmeniniais sumetimais.

  9. Negiminaitis nebūtinai bus geresnis už giminaitį. Dėl "bendradarbius turi sieti tik profesionalūs ryšiai ir į juos neturėtų būti įpainioti kokie nors asmeniniai santykiai.", tai oj koks grėblys. Žmogus yra pirmiausia žmogus, o paskui profesionalas. Telieka pacituoti "Peopleware":

    "The major problems of our work are not so much

    technological as sociological in nature."

  10. Atmetus kelias isimtis, sutinku su Petru. Du konkretus atvejai:

    1. Mano dede ikure nedidele imone, i kuria prieme dirbti savo broli (mano teva), pusbroli, taip pat keleta tolimu giminaiciu, atvykusiu i Vilniu is kaimo "uzsidirbti", o dabar keikiasi, kad pakliuvo i uzburta rata – beveik visi "giminaiciai" naudojasi padetim, darbo nasumas visai mazas, dede is viso linkes visus atleist is darbu ir surinkt nauja komanda, bet gi negali, nes uzsitrauks tevu nemalone, kadangi visi gimines su jais nustoti bendrauti ir t.t. zodziu padetis be iseities :)

    Kitas atvejis – pati pradejau dirbi dideleje bendroveje, puikios darbo salygos, bendradarbiai. turejau viena grupioke, kuri tuo metu niekur nedirbo, taciau universitete pasizymejo kaip labai darbsti ir atsakinga. kai mano vadovas ieskojo darbuotojo, as ja parekomendavau ir ja prieme dirbti. po to labai gailejausi, nes darbe ji pasirode visai kitaip nei paskaitose – darbo metu sededavo pazintys.lt ir pan., vadovas jos darbo tikrai nebuvo patenkintas, ir tas seselis is dalies krito ant manes. tada as sau prisizadejau, kad daugiau niekad nieko nerekomenduosiu :)

    Manau, tokiu situaciju kiekvienas zino ir / arba yra patys patyre :)

  11. As manau, kad rekomenduoti sitaip galima. Tiesiog laiduoti reikia ne uz zmogaus patikimuma, bet uz teikiamos informacijos patikimuma. Vadovui tikrai naudinga zinoti, kad yra toks zmogus X su charakteristikom Y. Taip taupomi pinigai/laikas/energija, nes nereikia det skelbimo, atrinkineti, naudotis tarpininkais ir pan. Bet tuo paciu, tai vadovo rizika kaip zmogus pritaps darbo vietoje ir vadovo sprendimas idarbinti ar ne.

  12. Dėl pritapimo, tai visai įdomi R. Semlerio ("Eretikas", "Septynių dienų savaigalis" autoriaus) metodika: ten kandidatas susitinka pokalbio su būsimais bendradarbiais, ir

    jiems tenka ne paskutinis žodis, ar naujas žmogus jiem tinka ar ne.

  13. imones efektyvumas krenta…. ne tik del nekompetatingo darbuotojo, bet

    krenta ir bendra kolektyvo morale, motyvacija,

    imone tampa nebepatraukli darbstiems, pasisventusiems zmonems.

Comments are closed.