Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:
Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.
Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.
baldu perstumdymas titanike :)))
Tokie teiginiai apie bankrota – tiesiog gryniausias ‘common sense’. Bet kaip sake ar tai M.Tvenas, ar tai B.Šou – “Common sense is not very common’. Juolabiau, pas musu politikus.
Pagal tokia logika naudinga didinti darbo uzmokescio minimuma. Taip visokioms apkerpejusioms imonems suteikiamas stimulas arba didinti savo pridetine verte (tuo paciu ir atlyginimus) arba atlaisvinti isteklius.
Bankrotas – tai būdas savininkui apsaugoti savo turtą nuo kreditorių ;)
Na matai priklauso apie kuri sektoriu tu cia kalbi, tu praktiskai ivardijai cia imone, kuri apskritai yra praktiskai valstybine :)
Kas liecia privatu sektoriu UAB, II, PI (AB neitraukiu nes cia atskira kalba). Tai su bankrotu gali buti papaknkamai sudetinga, nes pasekmes nevienodos. Vienur tai gali atnesti nauda, kitur deja :) daugiau zalos. Tiesa :) ekonomistai sako? :) O klausimas kas ekonomistams sukuria darbo rinka? :)
Shiller’s inflation-adjusted index onto a roller-coaster video ride:
video.google.com/videoplay?docid=-2757699799528285056