Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.
Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.
Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.
“Dude, dad, it’s not like it’s some kind of a fad. Postmodernism is deeper than that–it really is the culmination of everything that went before it. Like, it’s all about coming full circle. It’s not like we’re going to stop wanting to do that next week.”
..as kaip praktikas sakyciau kad postmd visiskai atvirksciai – ne “slieku” nebeieskojimas ar svarbu kad graziai atrodytu. nuo modernizmo cia tiek truktelta toliau kad priesingai: visos senos istorijos ir modernizmai tebuvo “kad graziai atrodytu”, o siai dienai tik prasme ir sliekai svarbus. pliuralizmas irgi ne pasekme/rezultatas, o aplinkybes. bet ne daugiau.. tiesa slypi kazkur anapus ;)
O galima būtų sužinoti kuris yra “vienas populiariausias pasaulyje meno istorijos vadovėlis”? :)
Domai, Ernst Gombrich — The Story of Art. Berods yra ir lietuviškas Alma Littera leidimas, vadinasi “Meno istorija”.
Viena iš pagrindinių taisyklių mene – jo nereikia suvokti protu, suvok jausmais.
Na, as pats ne specialistas, bet siek tiek zinau, kas yra barokas, kas gotika, kur kubizmas, kur impresionizmas, kas toks Van Gogas ar Dali…bet kai kurios siuolaikinio meno rusys ne mano smegenim……tarkim, vakar L.Ryte straipsnis apie Niujorke vykusi aukcijona, kur uz viena paveiksla sumoketa 40 mln doleriu. Imetu to paveikslo nuoroda.
http://nymag.com/images/2/daily/entertainment/07/05/16_rothko_lg.jpg
Na, nzn, aisku yra toks dalykas, kaip garsi pavarde, bet moket tokius pinigus uz kazkokia teplione??? Abstraktus menas eina issigimimo kryptimi….turi garsia pavarde, koki vakara girtas issivolioji ant drobes, priteplioji bet ko ir uz tai tau moka milijonus….faina. Siaip Pablo Picaso irgi savo kurybos metu buvo nesuprastas, o po to tapo Kubizmo zvaigzde. Bet jo paveikslai vis tiek kazkokia kuryba kvepia, ne taip, kaip siuolaikines tepliones.
Idedu dar viena nuoroda. http://www.artinthepicture.com/paintings/view.php?nr=2903
Cia jau pats brangiausias kada nors parduotas siuolaikinio meno kurinys. 140 mln doleriu. Kiek idomesnis, nei pirmasis, bet vis tiek….nesuprantu :))))
Tik jokiais būdais Petrai gerbiamas neprisipažinkit dėl tokio (ne)suvokimo vakariečiams. Ir pildykit pildykit šią spragą, nes esmė ne menas – esmė čia suvokimas išprusimas. Ir nereikia stačia galva nert į modernų mena, nuo pradžių reikia pradėti, nuo pradžių.