Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką.
Pati geriausia knygos dalis yra tie dešimt puslapių apie Kauną, kurie labai artimi širdžiai, nes rašoma apie Žaliakalnio dvasią. Tiek aš pats, tiek abu mano tėveliai yra Žaliakalnio vaikai, tad dėl to tiek daug sentimentų ir jaučiau skaitydamas tą knygos dalį. Jei visa knyga būtų parašyta apie tai, laikyčiau ją viena geriausių pastaruoju metu perskaitytų knygų. Deja, tie perliukai (inkliuzai, kaip rašo pats Beresnevičius) gana reti, o knygą būtų galima sutrumpinti kokiais bent jau trimis kartais apkarpant visas man ne visai patikusias ir pabodusias dalis. Bet gal čia tik man taip atrodo.
Visiska brieda cia parasei. Ne manau, kad perskaitytu knygu aprsasymas yra tai, kam esi tinkamas. liudna. Gal .. vertetu pabandyti skaityti menishkas knygas visu pirma kaip meno kurini, bendant isijausti, isiklausyti i tai ka norejo perteikti rasytojas. O ne pragmatishkai ieskoti visur ir visame taip idealizuojamos jos didenybes NAUDOS.