Dominic Midgley, Chris Hutchins – „Abramovičius: milijardierius iš niekur“
Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea.
Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Nors pradžioje Abramovičius buvo lyg ir jaunesnysis Berezovskio partneris, bet paskui viskas gavosi taip, jog jaunėlis perspjovė vyresnįjį. Berezovskis buvo labai artimas Jelcino šeimai, gana atvirai siekė ir politinių postų, buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“. Tačiau knygoje teigiama, jog iš tiesų pilkasis kardinolas Kremliuje buvo Abramovičius, kurio didžiausias talentas yra geras psichologijos išmanymas ir sugebėjimas visur įtikti bei išlaviruoti sudėtingose situacijose. Po Kursko tragedijos Berezovskis, aršiai kritikavęs Putino veiksmus per savo televiziją ORT, neteko Kremliaus malonės, ir jam tenka slapstytis Londone. Tada, gelbėdamas kailį, jis buvo priverstas pigiai parduoti savo Sibneft akcijas Abramovičiui. Tuo tarpu Abramovičius iki šiol dar sėkmingai vykdo verslą Rusijoje ir yra pats galingiausias jos oligarchas, nors ir jis supranta, jog gali ateiti toks laikas, kai teks bėgti nuo Kremliaus persekiotojų. Dėl to dabar jis didžiąją laiko dalį praleidžia Londone arba St. Tropeze Prancūzijos pietuose, yra nusipirkęs Londono futbolo klubą Chelsea, kurį apipylė pinigais. Manoma, jog tai geriausias ir pigiausias draudimo polisas: atsiradus persekiojimams Rusijoje, jis galėtų prašyti prieglobsčio Britanijoje, o britai turėtų jį suteikti, nes jis juk tiek jiems (ar bent jau futbolo klubo sirgaliams) gero padaręs. Tikėtina, jog ir Čiukčijos gubernatoriumi Abramovičius tapo iš išskaičiavimo: per savo valdymo metus jis čiukčiams labdara davė 200 milijonų dolerių (pastatė daug mokyklų, sutvarkė vandens tiekimą, o kiekvieną vasarą visus čiukčių vaikus veždavo prie Juodosios jūros atostogoms), tačiau perkėlęs savo naftos prekybos bendroves į Čiukčijos lengvatines mokesčių zonas sutaupė daugiau nei pusę milijardo dolerių.
Abramovičius kaip asmenybė piešiamas labai uždaras, bet malonus bendrauti žmogus, visur vengiantis viešumos. Jis jaučia aistrą prabangioms mašinoms ir jachtoms: pastarųjų turi bent tris, ir kiekviena jų verta apie 100 milijonų dolerių. Kostiumą ir kaklaraištį dėvi tik ypatingomis progomis, kaip kad gubernatoriaus inauguracija, dažniausiai būna apsivilkęs džinsais ir marškinėliais — vargu ar pamatęs suprasi, jog tai žmogus valdantis virš 10 milijardų dolerių vertės turtą. Bet visgi įtakos Rusijoje jis turi daugiau nei bet koks kitas asmuo, neskaitant pačio Putino.