Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:
I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.
Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.
Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).
Jo, man kaip tik ką baigus pirmą universiteto kursą, irgi teko vieną kartą maloniai nustebti – einant į interviu dėl praktikos, reikėjo atsinešti SWOT analizę. Aš ten vargau visaip kaip, dariau line spacing 1,7 ir pan, bet daugiau puslapio kiekvienai iš 4 dalių, rašant tik punktais, neišėjo prikurti.
Atėjau, paskaitė, sako “na, šiaip viskas puiku, tik žinok – idealus SWOT telpa į vieną puslapį”. Aha, pasakykit mano marketingo dėstytojai, pagalvojau..
Jo, Petrai, esi visiškai teisus, jie ten universitetose labai atitruke kartais nuo to relaus verslo pasaulio, kas yra blogis, bet kol kas [ataisiti to neeina…
labai taikli pastaba – universitete didziausias galvos skausmas budavo gimdyti tuos nereikalingus kursinio ar referato puslapius.
o darbe – viska turi tilpti ne i 1 puslapi, o 5 powerpoint skaidres :)
Petrai, tu ne vienas ;).
Iš vienos pusės sutinku, bet iš kitos tai vienas puslapis ir 5 skaidrės tinka idėjos pristatymui, o Dideliems Klientams reikia pilnos analizės su visais skaičiais – kaip tik dabar turiu projektą, kuriame net pats nenorėdamas ir stengdamasis kuo trumpiau vistiek jau sukūriau 3 dokumentus po 20 puslapių – ir tai dar ne pabaiga.
Gerai jums sneketi:)
man kaip tik tokius dalykus reikia rasyti, tik kazkaip atvirksciai iseina, kad vietoj 20, 36 parasiau, bet ne apie tai..
noriu paklausti patarimo, jusu dirbanciu kolegu – koks turi buti studentas kandidatas i rimtesnes nei popieriu nesiotojo pareigas? kokios savybes, zinios bla bla..
Ir ne tik universitetuose, bet ir mokyklose.
True true.
studentui:
Geras kandidatas turi ne tik nebijoti nešioti popierių, bet benešiodamas dar sugalvoti, kaip čia efektyviau organizuoti darbą, kad nešiojimo būtų mažiau. :)
Gerai pasakyta.
Taip, tekdavo prirašyti savaime suprantamų dalykų, kad apimtis padidėtų arba pridėti papildomų parametrų, kurie pakankamai nesvarbūs. Gaunasi, kad parašai darbą, kurį gali skaityti net mažai nusimanantis toje srityje, nes labai plačiai ir detaliai ten viskas aprašyta. Tuo tarpu tas darbas naudingiausias būtų tiems, kurie toje srityje dirba, o jiems tiek „vandenėlio” tikrai nereikia.