Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.