Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.
Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką. Turkijos vidinė rinka man pasirodė labai suvaržyta: pieno, mėsos importas ir eksportas beveik neįmanomas, vaistines gali turėti tik farmacininkai (ir tai, tik po vieną vaistinę, nebent vestų farmacininkę — tada šeima galėtų turėti dvi vaistines). Verslas dažniausiai Turkijoje smulkus, grįstas šeimyniniu pagrindu: netgi didžiosios listinguojamos kompanijos priklauso šeimų holdingo kompanijoms. Vietiniai sako, jog labai retai taip būna, jog daug pasiekęs verslininkas sėkmingai perduotų verslą naujai kartai — dažniausiai vaikai turtą iššvaisto (ar bent jau neturi tokio susidomėjimo verslu). Parduoti verslą kitai kompanijai neįprasta.
Turkijos rinka — likvidi, todėl investuotojai, kuriuos sutikau konferencijoje, investuoja globaliai ir valdo milžiniškas lėšas. Jų investavimo geografija neapsiriboja besivystančia Europa (tiesa, jie dažniausiai investuoja tik Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, neskaitant likvidžių NVS šalių), taigi buvo labai įdomu sužinoti, ką jie mano apie kitas rinkas. O kai kurios iš jų tikrai egzotiškos: Nigerija, Saudo Arabija… Arabų pasaulis investicijoms vargu ar tinkamas: vietiniai gyventojai išpuikę, nes pinigų ir taip nėra kur dėti. Jei susitari susitikti su kokiu nors šeichu, tai tikriausiai susitikimas neįvyks, nebent užsispyręs lauksi keletą dienų koridoriuje. Panašiai apie arabus rašo ir The Economist: ketvirtadalis vietinių arabų darbuotojų į darbą nesivargina ateiti. Nepaisant didžiulių naftos turtų, tikrieji galios centrai arabų pasaulyje visgi yra labiau diversifikuotos ekonomikos — Egiptas, Sirija, Iranas ir netgi Irakas.
Yra dalis tiesos tamstos žodžiuose apie arabų kraštus, bet šiuo metu tik jų ir Afrikos biržų indeksai atrodo tinkami investicijoms. Kitų šalių indeksai labai stipriai koreliuoja su Jav.
Na, su investavimą Afrikoje gerai apibūdina viena frazė, kurią irgi išgirdau Turkijoje: „It’s not a problem to buy the shares in Nigeria, the problem is to sell“.
Dažniausiai į keistas nelikvidžias Afrikos rinkas labai sunku įeiti (dėl normalių brokerių nebuvimo, sukčiavimo, ar tiesiog dėl to, jog nenori laikyti vietinėje brokerinėje kompanijoje savo lėšų), ir dar sunkiau išeiti — atsiranda įvairiausi mokesčiai, kapitalo repatriavimo apribojimai ir visokiausios biurokratinės nesąmonės.
Panašiai ir su investavimu tiesiogiai arabų šalyse — vietines akcijas dažniausiai gali pirkti tik vietiniai investuotojai. Užsieniečiams tenka tenkintis GDR’ais.
Afrika ir arabai nekoreliuoja su pasaulio tik dėl to, jog pasaulis iki tų rinkų negali prasimušti.