Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.
Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).
Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.
Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.
Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).
Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.
Kad kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti akcininkams pelną tai visiškai nesutinku.
Kiek esu skaitęs įvairių garsių pasaulio verslininkų nuomonę šia tema, tai kompanijos tikslas yra sukurti, išlaikyti ir plėsti klientų ratą, sukuriant jiems vertę. Pelnas tuomet ateina automatiškai. Pirmoj vietoj stovi klientas, o ne akcininkai.
Tokiu atveju visą uždirbtą pelną kompanijos turėtų padalinti savo klientams. Bet tai nesąmonė :)
Kompanijos tikslas yra pelnas akcininkui. Vertės kūrimas klientams yra priemonė tam pasiekti.
Kompanijos tikslas, be jokios abejonės, yra pelnas. Tačiau visuomenei žymiai naudingiau, kad kompanijos dalintųsi savo pelnu su darbuotojaus (per atlyginimus) ir su visuomene (per mokesčius). Tam žmonės ir renka valdžią, kuri kuria kompanijas pažabojančius įstatymus ir mažina socialinę atkirtį, kad nebūtų saujelės turtingųjų ir likusių vargšų.
Ir aš manau, kad kuo labiau balansas pasislinkęs į kairiąją pusę, tuo visuomenė laimingesnė. Puikus pavyzdys – Švedija ir apskritai visa Skandinavija.
O štai JAV, kurioje situacija subalansuota dešiniesiems, visuomenė nėra labai laiminga. Vien ko vertas nemokamas gydymas, kurio JAV nėra, o Europoje jis laikomas savaime suprantamu dalyku.
Pratesus sia logika – pedofilai perkantys vaikus Tailande nieko blogo nedaro. Vietiniai istatymai to nedraudzia, vaikai taip nors ka nors uzsidirba, o kitaip badautu.. Gal pavyzdys ir ekstremalus, bet labai palyginamas su kai kuriu kompaniju veidmainyste kai reklamuojamas tavo minetas “vartojimo pojutis”, o produkta gamina vergai kokioj nesaugioj gamykloj dirbdami po 15 val. Lietuvoj (ir daugumoj valstybiu) minimali alga yra, nors tai irgi priestarauja laisvos rinkos idejai. Paprastai socialiniai istatymai gina tuos kurie apsigint negali – o salyse kuriose to nera uzsienio kompanijos galetu prisiimti siokia tokia atsakomybe (juolab kad tai nera win-lose, jie gali savo turtingiems pirkejams tai reklamuot ir pakelt kainas;))..
Aš kaip tik Justino pavyzdį norėjau pateikti. :) Nes iš esmės jis nuo Petro išsakytų minčių skiriasi tik kiekybiškai, o ne kokybiškai. Arba šiek tiek mažiau ekstremalus pavyzdys – 10 metų mergaitė Indijos akmens skaldykloje čia gerai, nes kitaip badautų?
Šiaip socializmu nesergu, bet kraštutinis laukinis kapitalizmas man irgi nekaip atrodo.
Kompanijos, sustiprėjusios ekonomiškai, įgyja ir kitokių galių. Pavyzdžiui politinių. Ir tuomet rinka gaunasi iškreipta į kitą pusę. Pvz. sumokam užsienio valdininkams ir jie užmerkia akis į vaikų išnaudojimą. Kaip tai pavadinti – rinkos ekonomika ar nusikaltimu? Nes jei pavadinsim nusikaltimu tai greičiausiai kompanija bus priversta mokėti daugiau vaiko tėvui/motinai ir vaikas nebebadaus.
Iškels gamybą kitur? O gal nebebus kur iškelti? :) Kažkaip jau tenka skaityti, kad net kiniečių prekės pradėjo brangti, o toliau kelti gamybos į pigesnes šalis nebėra kur. Vietnamas per mažas, Indijoje infrastruktūros nerasta.
Vaikų išnaudojimas yra vienareikšmiškai blogas dalykas. Vaikai negali daryti savarankiškų sprendimų, tad jeigu jie dirba — tai nebūna jų sprendimas, už juos nusprendžia tėvai ar dar kas nors kitas. Taigi, net liberalioje filosofijoje, vaikai (ar kiti individai, kurie vargu ar gali turėti laisvą ir savarankišką sprendimo teisę, kaip kad psichiniai ligoniai ir t.t.) turi būti saugomi įstatymų. Jeigu įstatymai neveikia ir politikai yra korumpuoti, tai jau visai kita, ne ekonominė problema.
Dovydai, valdžios tikslas (bent jau liberalų nuomone) nėra mažinti socialinę atskirtį (“atimk ir padalink”). Valdžios tikslas yra užtikrinti, jog piliečiai galėtų naudotis savo laisvėmis. Taigi valdžia turi užtikrinti, jog ginama asmeninė nuosavybė, žmogaus išraiškos laisvė ir t.t. — tam reikalingi teismai, policija, kariuomenė, kurių išlaikymas ir organizavimas krenta ant valdžios pečių. Visi kiti valdžios tikslai, liberalų nuomone, varžo žmogaus laisves, ir valdžia neturėtų jų turėti.
Beje, dėl „kuo labiau į balansas į kairę, tuo viskas geriau“ — Švedijos ekonomika negyvena labai gerų laikų. http://petras.kudaras.lt/archyvas/2005-11-30/skandinavijos-mitas.html
“Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru.” Ar tikrai jie dirba savo noru,kai yra begales atveju Azijoje (Flipinuose, Malaizijoje, etc), kai darbdaviai atima darbuotoju dokumentus ir vercia dirbti diena nakti uz patetiska alga? Tai pavadinciau vergvaldyste, o ne kapitalizmu.
Dokumentų atėmimas jau yra kriminalinis nusikaltimas, o tai jau kita kalba (savaime suprantama, tai yra blogai)
Nepyk Petrai, bet būdamas adminu ir perl programuotoju tu buvai įdomesnis ir nuoširdesnis, nei dabar, kai ėmei skelbt panegirkas pelnui ir kapitalizmui…
Na, kad ,pavyzdziui,Malaizijoje dokumentu atemimas is darbuotoju nera nusikaltimas, ir, zinoma, uzsienio kompanijos labai graziai uzsimerkia pries tokius istatymus.
http://www.newsweek.com/id/123481
“Malaysian law requires guest workers to sign multiple-year contracts and surrender their passports to their employers. ”
Siaip manau laikas, kad kompanijos tampa daugiau “socially responsable”.
Dar vienas pavyzdys (siandienos cnn) ir cia yra tik “aizbergo virsune”. http://edition.cnn.com/2008/WORLD/asiapcf/05/01/china.slavery.ap/index.html
Liberalų filosofija yra nepriekaištinga, kol ji taikoma „teoriniams žmonėms” ir „teoriniam pasauliui”. Taip kaip ir socialistų filosofija. Sudidūrus su realiu pasauliu, abi neišlaiko testo.
Paprasta yra visus modelio trūkumus nurašyti „korumpuotiems valdininkams” ir kitiems žmogiškiesiems faktoriams. Bet jei jau taikote idėjas, tai priimkite ir žmogiškąjį faktorių, ir realią esamą situaciją.
Visoms idėjoms susidūrus su realiu pasauliu tenka susipažinti, jog pasaulis daug sudėtingesnis ir chaotiškesnis nei bet kuris teorinis modelis. Jame yra skirtingos kultūros, jame vyksta stichinės nelaimės, karai, jame žmonės užsiima korupcija, žmones užklumpa epidemijos.
Visi modeliai turi trūkumų, bet tai nereiškia, kad jie nenaudingi. Tai taikoma ir tiems modeliams, kuriems mes nepritariame.
Visiškai sutinku, Algimantai.
Ganėtinai radikaliai pateikiau liberalų požiūrį, nes Naomi Klein ganėtinai radikaliai pateikia savąjį socialistinį.
Belieka tik pritarti Algimantui.
O šiaip… Kad kompanija turi uždirbti pelną nesiginčysiu, bet dviejų pelningų kompanijų požiūris į darbuotojus gali skirtis kaip diena ir naktis.
Petro aprašomas kapitalizmas man panašus į ankstyvąją žemdirbystę: mišką iškertam, sudeginam, ten auginam kultūras kol dirva visai nualinta, tada keliaujam kitur.
Anksčiau ar vėliau tie miškai baigsis, kas tada?
Bet akcininkams turbūt neįdomu, kas bus po 15-50 metų, jiems reikia maksimalaus pelno šiandien.
Taip, trumpalaikių tikslų vaikymasis iš tiesų yra problema. Biržoje kotiruojamos bendrovės turi parodyti gerus pelningumo rezultatus kiekvieną ketvirtį, o tai iš tiesų labai apsunkina pelno maksimizavimą ilgesniu laikotarpiu.
Nors ir yra sitas posakis: “Kas būdamas devyniolikos nėra socialistas, tas neturi širdies. Kas būdamas trisdešimties vis dar yra socialistas, tas neturi smegenų.” – Otas von Bismarkas, bet liberalizmas yra jega. Islieka tik stipriausi:)
Tai Petrai pasidaro nelabai aiškios tavo pažiūros. :). Bloge lyg ir demonstravai kraštutinį liberalizmą/kapitalizmą, o komentaruose vis labiau traukiesi nuo to.
Dar grįžtant prie tavo komentaro. Korupcija ne ekonominė problema? Čia kas per naujiena. :) Ko siekiama papirkinėjant atsakingus asmenis? Sakyčiau, kad ekonominės naudos.
Dėl ko Microsoft ką tik papirkinėjo visą pasaulį, kad prastumtų OOXML kaip ISO standartą? Dėl to, kad gautų daugiau pelno ar siekdama taikos žemėje? :)
Dėl Švedijos ekonomikos nuosmukio negaliu ginčytis, nes neturiu duomenų. Tačiau tik pastebėsiu, kad panašų nuosmukį panašiu, gal kiek ankstesniu, laikotarpiu turėjo ir liberalioji Anglija. O prieš ateinant Klintonui liberalioje JAV irgi buvo nuosmukis. Tad labai tikėtina, kad ekonomikos nuosmukius lemia ne liberalizmas/socializmas.
Beje, kiek yra tekę provokuoti draugus švedus dėl didelių mokesčių, visi iki vieno sakydavo, kad yra patenkinti savo socializmu. Patenkinti tiek dideliais mokesčiais, tiek socialinėmis garantijomis. Taip ir sakydavo: mūsų mokesčiai didžiausi, bet mes esame laimingiausi.
Kad kompanijos negali turėti nei dvasios nei tikslo, išskyros pelną sutinku.
Bet, jei pirkėjai nepirks kompanijos prekės vien todėl, kad kompanija išnaudoja vaikus (užduokite sau klausimą: kas Jums svarbiau prekės kaina ar tokie faktai?), tai vaikų neišnaudojimas irgi bus priemonė pelno siekimui.
Pritariu, kompanijos neturi turėti kito tikslo kaip pelno maksimizavimas.
Bėda ta, kad apie vaikų _neišnaudojimą_ šnekant ekonominiais terminais, kaip “pelno siekimo priemonę”, tarsi susidaro toks įspūdis, kad jei tik būtų galimybė juos išnaudoti daryti kaip nors slaptai, visi taip ir darytų. Tuomet kažkur giliai prabunda tas aukštinamas mūsų žmogiškumas, ir imame keiktis, “kaip tai neteisinga!”.
Realybėje gi, manyčiau kad tokie moralės požiūriu abejotini veiksmai toli gražu ne visada didina pelną. Viena iš priežasčių, be abejo, yra tai, kad tokiais būdais pagamintas produktas veikiausiai nebūtų perkamas, anei būtų perkami kiti tos pačios kompanijos produktai.
Kita, ekonomikos teorijoje veikiausiai sunkiai randama priežastis, yra ta, kad kiekvienas toks tarsi ir pelningas, bet sunkus (moralės prasme) sprendimas ištiesų kainuoja daugiau ar mažiau sąžinės vienam, keliem, ar kiekvienam apie jį žinančiam kompanijos darbuotojui. Galime daug diskutuoti apie vienokias ar kitokias vertybes, bei didesnį ar mažesnį jų paisymą, bet neabejoju, kad galiausiai vistiek prieisim išvados, jog egzituoja moralės normų riba, žemiau kurios žengti kompanijai kainuoja daugiau, nei atneša pelno.
kaip keista, kad tai, ką kasdien veidmainiškai dėdamiesi nuoširdižiais altruistais daro kiekvienas – slapta priima ekonominius sprendimus, išdėsčius ryškioje šviesoje tampa atstumiančiu, nepriimtinu, nenuoširdžiu. Atrodytų, turėtų būti atvirkščiai
Dovydas rašė: “Ir aš manau, kad kuo labiau balansas pasislinkęs į kairiąją pusę, tuo visuomenė laimingesnė.”
Tai tavo manymu žmonės buvo laimingiausi TSRS, o nelaimingiausi USA?
Aš manau, kad žmonės yra laimingiausi šalyse, kuriose jų teisės yra ginamos geriausiai, o jei tiksliau tai tose, kuriose jų teisės yra pažeidinėjamos mažiausiai. Ir tą parodo realybė – visais laikais socialistinėse šalyse, tokiose kaip TSRS, Kinija, Kuba ir pan. žmonės buvo laikomi jėga, nes ten jie laisva valia negyventų, o į laisvas šalis, tokias kaip USA ar UK, jie visada veržiasi. Visa bėda, kad žmonėms iki šiol nelabai gerai sekėsi susitarti kas yra tos žmonių teisės, dėl ko nėra nei vienos šalies pasaulyje, kurioje žmonių teisės nebūtų pažeidinėjamos apskritai. Vienose šalyse viena ar kelios žmonių teisės pažeidinėjamos labiau, kitose mažiau.
Libertarai turi pasiūlymą, kuris mano galva yra teisingas, nes tą patvirtina tiek logika, tiek realybė. O jie sako štai ką – 1) žmonės turi tik tokias teises, kurias pripažįsta, kad turi ir visi likę žmonės ir 2) teisės negali prieštarauti viena kitai. Šiuos punktus atitinka tik 3 šios teisės – teisė į gyvybę, teisė į laisvę ir teisė į nuosavybę. Kad ir kaip stengtumėtės sugalvoti 4 teisę, neprieštaraujančią šitoms 3, arba nepavyktų, arba ji būtų tiesiog vienos iš šių 3 teisių detalizavimas.
Jei pripažįsti, kad pats turi šias tris teises ir kad jas turi visi likę žmonės labai lengva atsakyti į klausimus kas turi nustatinėti darbo jėgos, kaip ir bet kokios kitos prekės, kainas; prekių ir paslaugų, t.y. asmeninės nuosavybės, pardavinėjimo sąlygas; ar gali kas nors versti kitus žmones pirkti tokias paslaugas ir prekes, kurių jie laisva valia nepirktų ir pan.
O kas liečia socialinę nelygybę – t.y. viena iš pavydo bei žmonių teisės į nuosavybę pažeidinėjimo išdavų. Yra absurdiška ir neteisinga galvoti, kad jeigu tavo kaimynas dirbo daugiau, gudriau, ilgiau ir efektyviau beigi atlyginimo gavo daugiau nei tu, jis tau yra kažką skolingas arba kad tu dėl to gavai mažiau, dėl to reikia iš jo atimti, o tau atiduoti.
Realybė yra visiškai priešinga – atėmus turtą iš tų, kurie moka jį padauginti (turtingų) ir atidavus jį tiems, kas moka jį sunaikinti (neturtingiems) nukenčia tiek vieni, tiek kiti. To nedarant aišku, kad turtinė nelygybė didėtų, tačiau absoliutine verte neturtingiausio žmogaus gyvenimo kokybė būtų daug aukštesnė tuo atveju kai niekas iš nieko neatiminėja apskritai nei kad tuo atveju, kai iš turtingo atima ir neturtingam atiduoda. Kaip pamenate TSRS turtinės nelygybės nebuvo – dauguma buvo lygūs, tačiau ta dauguma gyveno nepalyginamai blogiau, nei dauguma USA, kur turtinė nelygybė buvo didžiulė.
Tikiuosi nieko prieš, kad pridėjau nuorodą į šią tavo apžvalgą skaityta.lt? Gal ir šiaip skaityta.lt patiks ;-) Turint omenyje, kad skolink.lt atrodo numiręs – aš galvojau apie skolink.lt ir skaityta.lt bendradarbiavimą, bet dabar reikės kažkaip kitaip daryti.
Paaiškinkint man kvailam prašau, iš kur atsiranda pinigai?
Daugumoje šalių pinigus spausdina centriniai bankai, kartais parduotuvių tinklai (pvz. Eurovaistinių eurolitai), rečiau pasitaiko ir dar kitokių atvejų.
manau, kad gali ir naują jos knygą – the shock doctrine – pavartyti :)
Ok, centriniai bankai. Šaunu. O kas valdo centrinius bankus? Tai yra kas nustato kiek pinigų išspausdint?
Skaitau dabar LB funkcijas:
“- nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;”
Pagal ką jie tai daro? Kas įtakoja tai?
“- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;”
Kokias atsargas? Iš kur tų atsargų pas mus yra?
Kaip valstybė gauna pinigus? Skolinasi iš centrinio banko?
Atsiprasau o is kur gavote sia knyga? aciu? :)
Regi, pirkau Londone. Galiu paskolinti tau, jei esi Vilniuje arba Kaune.
Jeigu taip ciniškai kalbame ir ribotas utopines ideologijas vertiname labiau už tikrovę ir žmogiškumą, reikėtų priminti, kad Petro Kudaro nusikalbėjimai tokie pat neteisėti, kaip ir „paskolinti“ http://www.latga.lt/about.php?page_menu=6&page_id=61&lng=lt .