Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.
Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.
Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)
Nelabai suprantu kur čia problema – konkurencija skatina inovacijas. Iš kitos pusės dėl indų aš labai nebijočiau. Jie nebėra tokie pigūs, o su tokia infliacija kokia yra Indijoje jie dar labiau brangs. Iš kitos pusės jų našumas yra tragiškas, nors lietuviškas irgi neblizga, bet gerokai aukštesnis. Nors aišku čia aš per savo asmeninę prizme žvelgiu :)
Aš irgi nesupratau, kur čia konkurencijos blogis. Rimti verslininkai konkurencijos nebijo, o priešingai – ją sveikina, nes tik konkurencijos dėka jie juda į priekį.
Bijoti turi tik tie, kurie verslą “imituoja”. Gamtos dėsniai veikia visur – išlieka tik stipriausi. Natūralu.
Būtent, kad problemos nėra. Pasisakantys prieš globalizmą mato problemą tame, jog jeigu pasaulis yra atviras, tai reikia daugiau stengtis ir dirbti, nes konkuruoji su daugiau žmonių. Jų sprendimas — apsistatyti muitais ir barjerais prekybai, kad apsisaugoti nuo konkurencijos.
Globalizmas paaštrina konkurencinę kovą, nes į ją įtraukia daugiau dalyvių. Iš to mes laimime (beveik) visi; pralaimi tie, kurie nesugeba konkuruoti. O ta patarlė tik priminimas, jog neužmigtume ant laurų, nes milijardas kinų ir panašiai tiek indų kasdieną galvoja, kaip mus nukonkuruoti :)
Pasisakantys prieš globalizaciją pasisako prieš šiek tiek daugiau, bet jau kaip pats pastebėjai jie viską sumetą į vieną katilą (pvz.: verslą ir vaikų išnaudojimą), o po to daro iš to toli siekiančias išvadas visiškai nematydami kitų pusių.
Globalizacija galbūt sukuria didžiausią žmonių produktyvumą. Ar tai reiškia, kad tai sukuria laimingiausią visuomenę?
Gyvūnų pasaulio konkurencija skiriasi nuo žmonių pasaulio. Liūtas medžioja gazeles tol, kol pasisotina, o tada eina ilsėtis, degintis saulėje, rūpintis jaunikliais ar dar ką kita, iki vėl išalks. Negirdėjau apie įmonę, kuri paskelbtų, kad pernai gavo pakankamai pelno ir šiais metais sieks kitų tikslų. Atrodo, kad įmonės visada alkanos ir niekada nepasisotina. Panašu, kad ekonomistai savo modelio savybes priskiria gamtai ir teigia, kad paėmė tas savybes iš gamtos.
Globalizacija ir konkurencija savaime nėra tikslai. Tai greičiau rezultatai. Nemanau, kad milijardas kinų ar indų galvoja, kaip mus nukonkuruoti. Jie tiesiog nori gyventi gerai ir to siekia.
Konkurencija yra gerai, bet tik kai ji yra proto ribose. Kai konkuruojama sveikatos ir šeimos laimės kaina, tai jau yra blogai. Deja, kažkodėl viskas krypsta būtent į blogąją pusę.
Sutinku su Rza – kuo toliau, tuo bėgti reikia greičiau. Sustoti, pažiūrėt aplinkui nebėra laiko. Daryk šiandien – rytoj to jau nebereiks. Ir vieną rytą atsibundame be saulėtekio, be nupjautos žolės kvapo, tik su nudilusiais sportbačiais ir matrica galvoje.
Globalizacija “džiugina” vien tuo, kad jeigu rimtai klimpsime į kokią pelkę, tai visi kartu. Tik iš jos kapstytis reikės kiekvianam atskirai.
Futurologų teigimu, globalizacija – III Pasaulinio karo atitikmuo. Batalijų tikslas – rinka, pelnas. Aišku nėra milijonų žuvusių, militaristinio nestabilumo, chaoso, savivalės, prievartos..Nors tai labai jau sąlygiška, nes kol vakarietiškasis pasaulis “klesti” – Afrika, Pietų Amerika, ta pati Kinija ir Indija badauja, neturi būtiniausių medikamentinių priemonių, o žuvusių dėl pastarųjų priežaščių neka mažiau nei per karą.
Ir nors pagal Herzbergo motyvavimo teoriją – badas, prastos gyvenimo sąlygos priskiriamos higieniniams motyvavimo veiksniams, kuriuos pašalinus nepasitenkinimas išnyksta, bet pasitenkinimas neatsiranda (šie veiksniai nemotyvuoja). Bet manau, kad badas ar gyvenimas 10 kvadratinių metrų kambaryje su dar dešimtčia žmonių – mane motyvuotų ir dar kaip..
Neabejoju, kad nemaža dalis skaitė “Žydrųjų vandenynų teoriją”. Taigi, ar pasirinkome tikslingą konkurencijos, karų direkciją? Verčiau visas pastangas investuokime į inovacijas, ieškant ir atrandant Žydruosius vanddenius?
Aš tai jau seniai pastebėjau, kad konkuruot su visais neįmanoma, todėl reikia būt labai gudriam, ir sugalvot idėjų, kurios būtų pakankamai (labiau nei bet kurios kitos idėjos, apie kurias “konkurentai” galėtų pagalvoti) patrauklios visoms šalims, ir pasiekiamos tik bendradarbiaujant toms šalims.
Taip globalizacija galbūt gerai. Jei visi laikytųsi dvasinių vertybių, visvien ir pralaimintys nebūtų manau labai prispausti, atrastų savo nišą. TIem kuriems sektųsi pasuktų link pelningesių sričių, kas mažiau sugebėtų dirbtų darbą kokį sugebą, už teisyngą atlygį.
Realybe yra ta kad turtingos salys po truputi pralaimi, besivystancios laimi, ir delto naudojamas posakis ‘kad visi globalineje rinkoje laimes’ skamba graziau negu, kad ‘turtingiausios salys taps maziau turtingos, o biedniausios salys taps maziau biednos’ kas istikruju dabar ir vyksta, nes tai ko siekia kompanijos, visiskai skiriasi nuo to ko siekia salys. Gerai buvo tol kol darbai dingstantys i Azija buvo nekvalifikuoti darbai, tada buvo galima isigyti aukstesne kvalifikacija, bet dabar darbai dingstantys i Azija tampa vis labiau ir labiau kvalifikuoti. Ir geresnis issilavinimas nieko ilgainiui nepades, nes kur ta issilavinima panaudosi, jei darbo vita isparceliuota i Indija. Ten jie irgi nedurniai, tampa vis labiau issilavine, nors ir nasumas mazesnis, bet uztat reikia jiems keturis kart maziau moketi. Kas velgi sukuria spaudima vakarietiskiems atlyginimams. Taigi, kompanijos tikrai laimi, besivystancios salys (Indija, Kinija t.t) tikrai laimi, bet turtingos salys po truputi pralaimi.
turtingos salys is to dar labiau turtingeja. Paziurekite kokia daly lietuvos investiciju sudaro uzsienio investicijos. Tie patys suomiai, norvegai, danai ir t.t. ju didzioji dauguma banku ir investicijos bendroviu. O patys sedi ir spurgas valgo :)
Tomas Friedmanas yra Filadelfijus, kuris tik linksi galva nuo to, koks jo pašnekovas protingas. Skirtingai nei Miltono palikuonys Deividas ir Patri Friedmanai. Rimtą knygos World is flat kritinę apžvalgą galima rasti čia:
http://uclaforecast.com/reviews/Leamer_FlatWorld_060221.pdf (key word yra ekonomistas Ed Leamer, kuris ją parašė). O jeigu nekritikuojant, o kalbant konstruktyviai, siūlau Tim’o Harford’o knygą Logic of life ir jos skyrių Wolrd is spiky. Buvo Akropolio Baltų lankų knygyne, bet išpirkom. Bet Amazon turi turėti.
Esmė tokia, kad tos pačios technologijos, kurios įgalina bendrauti dideliais atstumais, suteikia dar didesnį pranašumą vienoje geografinėje vietoje koncentruotai kūrybingų žmonių grupei.