Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.
Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.
Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:
O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. […] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.
Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.
Idomu.
Jeigu patiko ši knyga tada rekomenduočiau perskaityti ir Senekos “Laiškai Liucilijui”.
Dėkui, reikės pasiieškot.
“kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum” Nereikia ir melsti, tam reikalinga tik lobotomija.
Labas, Petrai,
kazkodel tavo knygos apzvalga man sudare ispudi, kad Markas Aurelijus skleidzia panasias i budistines tiesas… :)
LABAI GERA KNYGA. TIESIOG LIUX ^.^
Carlos Castaneda pamegink :)
Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.
manau kad butu per daug sunku sitaip melstis , kad neijociau jo netekti, vistiek malsciaus ,kad jis nemirtu………
O vat as melsciau,kad padarytu taip kaip turi padaryt. :)
Draugas man rekomendavo sia knyga, sake kad privalau ja perskaityti. perskaiciau, ir skaitau, ir visada skaitysiu. cia beveik kaip biblija.
,,Tu įsėdai į laivą, perplaukei jūrą, pasiekei krantą – išlipk!” va sitas man patiko B-)
Nesutinku dėl šio teiginio “Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau.” Asmeniškai manau, jog garbė žmogui kaip tik labai reikalinga, nes dėl jos kai kurie tik ir tegyvena. Štai pati LR konstitucija gina žmogaus garbę, o jeigu ji nebūtų reikšminga argi ją reikėtų ginti? Be to ši citata dar skelbia, jog garbė neišlieka. Na, pavyzdžiui kartą buvo toks LDK valdovas VYTAUTAS DIDYSIS, kurio garbė, titulai ir nuopelnai išliko iki šių dienų. Na o metų prabėgo išties nemažai apie 661m. Vytauto garbė vis dar liko.
Taigi manau, nors ir kokio protingo žmogaus knyga būtų parašyta, visada reikia apmąstyti perteiktą tekstą ir mastyti savo galva bei parašyta istorijos istorija, o ne tikėti visais rašomais faktais.
Be to būtų malonu sužinot ką jūs manot apie mano nuomonę už ir prieš.
Miręs forumas… :( spėju visi prie “ceso” degraduoja…