Krizės metu būti finansiniu tinklaraštininku gali būti pavojinga. Ypač, jeigu skleidi niūrias prognozes ir priekaištauji valdžiai. Šį savaitgalį Pietų Korėjoje buvo suimtas tinklaraštininkas slapyvardžiu Minerva, kuris pritraukė daug gerbėjų ir skaitytojų po to, kai teisingai išpranašavo vietinės valiutos (Pietų Korėjos vono) nuvertėjimą bei JAV investicinio banko Lehman Brothers žlugimą. Per savo, kaip tinklaraštininko, karjerą Minerva parašė apie 100 įvairiausių straipsnių apie Pietų Korėjos finansus bei ekonomiką. Tos kelios teisingos pranašystės tinklaraščio autoriui uždirbo neregėtą populiarumą: jo įrašus perskaitydavo apie 100000 lankytojų, perspausdindavo laikraščiai, jo pastabas nagrinėdavo bankų analitikai, valdžia vis būdavo priversta teisintis ir paneiginėti Minervos siūlomus scenarijus. Guru įvaizdį visai nesunku palaikyti, kai jau jis uždirbtas, ir nesvarbu, jog daugelis tolimesnių Minervos analizių nebūtinai pataikydavo į dešimtuką.
Įdomu ir tai, jog Minerva yra ne koks bankininkas ar analitikas. Jam 31 metai, jis dvejus metus lankė kolegiją, kur mokėsi informatiko specialybės, o šiuo metu nedirba, dienas leisdamas naršant internetą ir skaitant knygas apie finansus. Šiais laikais tapti įtakingu tinklaraštininku iš tiesų gal būti bet kas, jeigu tik jo mintys pasirodo įdomios ir naudingos. O tinklaraštininkai gali visuomenėje turėti labai daug įtakos: šios istorijos herojus galėjo daryti net labai apčiuopiamą įtaką šalies vyriausybei ir valiutų rinkai.
Gruodžio 29 dieną Minerva tinklaraštyje paskelbė, jog vyriausybė paprašė finansinių institucijų ir didelių kompanijų nepirkti JAV dolerių, taip bandydama išsaugoti krentantį Korėjos vono kursą. Vyriausybei teko šią informaciją paneigti, ir tai buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybės taurę – būtent dėl šio įrašo Minervai buvo išrašytas arešto orderis, o dabar jam gresia iki 5 metų kalėjimo už teisybės neatitinkančios informacijos skleidimą siekiant piktų kėslų. Ekonominės krizės metu žodžio laisvė kartais gana greitai paaukojama.
Klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar žodžio laisvė ekonominėmis ir finansinėmis temomis visgi turėtų būti absoliuti? (klausiu tik apie finansines temas, nes rasizmo ir kitokios neapykantos kurstymas su žodžio laisve nesiderina) Neteisingų gandų skleidimas iš tiesų gali išjudinti ne itin stabilią sistemą (kiekvienas bankas bankrutuos, jei visi klientai vienu metu puls atsiiminėti indėlių), bet juk nuomonę apie nestabilią situaciją turėtų būti įmanoma reikšti. Latviai lyg ir linksta į didesnį žodžio laisvės ribojimą, o kur ta riba būtų Lietuvoje?
jei argumentuosim, kad žodis gali sužlugdyti, tai logiška jį riboti.
bet kuris žodis tiek galios turi? kuriuos žodžius riboti? visus?
hamletiškas klausimas :)
Manau, kad čia kaip višta ir kiaušinis. Jei yra laisva rinka, tai yra ir jos kritikų. O jei juos visus susems, tai nelabai liks ir ką kritikuoti.
Nematau prasmės kažką riboti. Po tokių “galios” demonstravimų žmonės dar labiau nepasitikės vyriausybėmis ir skandins vietines valiutas. Pašalintojo vietą tuoj užims 5 kiti veikėjai. Ir pagaliau ne mano problema, kad bankai yra pridalinę fiat’o pinigėlių ir dėl to rizikuoja užsilenkti. Jei sistema turi klaidų, tai tegu griūna.
Na, bent jau pagal nupasakojimą, tai Minervos atvejis – ne žodžio laisvės ribojimas. Žmogus paskelbė neteisingą naujieną, ir už tai buvo suimtas. Visiškai tas pats, kaip aš parašyčiau, kad Adamkus gėjus, ir irgi būčiau suimtas. Čia jau ne žodžio laisvė.
Kitas dalykas – latvio atvejis, ir kiti panašūs, kur informacija yra “sąlyginai teisinga”. Jei žmonės būtų pakankamai išsilavinę, ribojimo klausimas net nekiltų, bet dabar panikos pilnos kelnės. Žinant, kad išgirdę tokias naujienas net patyrę investuotojai pradeda neracionaliai elgtis, sakyčiau – riboti galima. Kaip vaikams ribojam smurto filmus, taip ir čia – viskas paremta ant neracionalumo.
Manau, reikėtų riboti gandų ir melagingos informacijos skleidimą kritiniais atvejais. Arba tiesiog paprašyti paneigti :-))
Atsakomybė už gandų ir melagingos informacijos skleidimą tai gal egzistuoja? Ir ne tik kritiniais atvejais. Juk gali paduoti į teismą asmenį, kuris tave apšmeižia. Manau, tai galioja vienodai, neatsižvelgiant į tai, ar jis tai padaro televizijos laidoje, ar stovėdamas ant bačkos miesto aikštėje, ar išsiunčia 1000 sms’ų bet kokiais numeriais, ar paskelbia tą netiesą internete.
Prevencija (išankstinis ribojimas) naudingesnė, nei gaudymas ir baudimas post factum, bet gi ta žodžio laisvė..
O jeigu išreiški tai kaip savo nuomonę? “Manau, kad vyriausybė bus priversta devalvuoti litą dar šią savaitę”? Jeigu esi pakankamai įtakingas, tai vien jau toks pareiškimas gali sukelti paniką, bet kaip rinktis ką cenzūruoti tokiu atveju?
True, true. Už nuomonę nebaudžiama. O autoritetinga nuomonė įtaką daro.
Reikalingas įtakingumo matavimo vienetas :)
Minčių cenzūra – reikalas rimtas :) Jei neprieštarausite, pacituosiu Nobelio premijos laureato Ronald Coase interviu ištrauką (visas interviu – čia: http://www.reason.com/news/show/30115.html):
Reason: What about your article on the market for goods and the market for ideas in the American Economic Review in 1974? You created quite a stir with this and were interviewed by Time magazine. What did you say in that article, and why was it so controversial?
Coase: It was controversial because I said that the arguments for regulation of the market for goods and the regulation of the market for ideas are essentially the same, except that they’re perhaps stronger in the area of ideas if you assume consumer ignorance. It’s easier for people to discover that they have a bad can of peaches than it is for them to discover that they have a bad idea.
Reason: So if you think that the consumer, ignorant as he is, ought to be protected by a government regulator, then you should really believe that the government regulator ought to step in and police the speech of professors or politicians or pundits.
Coase: That’s right. If the government is competent to do the one, it’s competent to do the other.
Reason: Then there ought to be a federal philosophy commission.
Coase: That’s right. The press was horrified by the idea. If the argument is exactly the same for regulating the press as for regulating peaches, this meant that I was arguing for regulation of the press.
Reason: You have to be careful with reductio ad absurdum arguments.
Coase: As they assumed that all regulation in the market for goods was fine, it never struck them that the argument was really the other way around.
Jeigu žodžio laisvė gali sugriauti finansinę insituciją, tai yra didelis finansinės institucijos silpnumo požymis. Turėtų griūti ji, o ne žodžio laisvė.
Petras turi minciu kuriu nerizikuos rasyti siame tinklapyje? :)
Kol kas nepastebiu Lietuvoje jokių žodžio laisvės ribojimų.