Ko išmoko vadybos studijos? Ar iš viso vadyba yra verta vadintis mokslu? Tokius įdomius klausimus liečia filosofijos mokslus baigęs vadybos konsultantas Matthew Stewart seniai žurnale The Atlantic publikuotame straipsnyje, kurį vakar netikėtai atradau interneto platybėse.
Autorius, apibūdindamas vadybos studijų prasmę, žodžio kišenėje neieško:
Impression I formed of the M.B.A. experience was that it involved taking two years out of your life and going deeply into debt, all for the sake of learning how to keep a straight face while using phrases like “out-of-the-box thinking,” “win-win situation,” and “core competencies.” […] Like an elaborate tattoo on an aboriginal warrior, an M.B.A. is a way of signaling just how deeply and irrevocably committed you are to a career in management. The degree also provides a tidy hoard of what sociologists call “social capital”—or what the rest of us, notwithstanding the invention of the PalmPilot, call a “Rolodex.”
Bet daugiau naudos iš vadybos mokslo, Stewart nuomone, nelabai yra. Juolab, jog vadinti vadybą mokslu sunkiai verčiasi liežuvis. Pats vadybos pradininkas Tayloras, XIX amžiaus pabaigoje sugalvojęs su chronometru matuoti kiek geležies per keliolika minučių darbininkai prikraus į vagonus, nors ir pavadino savo teoriją „moksline vadyba“ (Scientific management), bet mokslo ten buvo mažokai: kad ir kokius objektyvius duomenis jis gaudavo chronometro pagalba, jis juos pataisydavo „ekspertiniu vertinimu“ nuo 20-ies iki 225 procentų. Bet ir vėlesnių vadybos mokslo atstovų tyrimai buvo ne ką daugiau moksliški: tarkim garsusis Elton Mayo eksperimentas su darbo vietos apšvietimu: padidini apšvietimą ir produktyvumas padidėja, padarai daugiau pertraukų, jis vėl padidėja, o kai viską atimi, jis sumažėja, bet ne tiek, kiek buvo padidėjęs. Išvada: žmonėms reikia dėmesio, ir jei rodai dėmesį, tai žmonės labiau stengiasi. Tik bėda, jog eksperimento pradžioje nelinkę kooperuoti dalyviai buvo pakeisti sukalbamesniais, kuriems prie visko dar ir atlyginimą didesnį mokėjo. Mokslinis objektyvumas vadyboje ne visada gerbiamas.
Autoriaus nuomone, šiais laikais vadyba nėra niekur toli pažengusi. Dabartiniai eksperimentai daromi gal ir geriau, bet vadyba netapo labiau mokslinė, ji pilna tuščių lozungų ir bereikšmių šūkių. Tereikia pasiimti bet kokią populiarią vadybos knygą ir šio gėrio bus per akis. Koks nors Tomas Petersas šiame dešimtmetyje visa gerkle plyšauja „Re-imagine! R-I-P. Rip, shred, tear, mutilate, destroy the hierarchy!“ (anksčiau buvę tokie vulgarūs, šauktukai šiais laikais prideda entuziazmo). Mada keičiasi labai greitai, dar prieš dešimtmetį visi kalbėjo apie Tayloriškai skambantį „verslo procesų perinžinieriavimą“ (business process re-engineering), kuris irgi buvo išvirtęs į tuščiai skambančius cimbolus. Mados keičiasi, progreso nedaug.
Those who looked for the true meaning of “business process re-engineering,” the most overtly Taylorist of recent management fads, were ultimately rewarded with such gems of vacuity as “BPR is taking a blank sheet of paper to your business!” and “BPR means re-thinking everything, everything!” Each new fad calls attention to one virtue or another—first it’s efficiency, then quality, next it’s customer satisfaction, then supplier satisfaction, then self-satisfaction, and finally, at some point, it’s efficiency all over again. If it’s reminiscent of the kind of toothless wisdom offered in self-help literature, that’s because management theory is mostly a subgenre of self-help. Which isn’t to say it’s completely useless. But just as most people are able to lead fulfilling lives without consulting Deepak Chopra, most managers can probably spare themselves an education in management theory.
Vadybos mokslo esmę galima apibūdinti labai trumpai. Joje kovoja dvi srovės: Tayloristinis racionalizmas, kuris skelbia „Be efficient!“; ir Mayo-istiškas humanizmas, kuris teigia „Hey, these are people we’re talking about!“. 99 procentai knygų apie vadybą kalba apie tai, tad galima jų ir neskaityti. Geriau į rankas paimti kokį filosofinį veikalą ar netgi Šekspyro dramą. Naudos bus daugiau.
Po šito įrašo pajutau kokį tais dėkingumą didelį. Nestudijavau aš vadybos (baigiau psichologiją), bet šis ir visi kiti įrašai tikrai padeda kritiškiau į viską žiūrėt ir kvepia tokiu tyru rimtumu, ko retai lietuviškoj blogosferoj rasi. Ačiū už tai.
tas pat. noice/ratio santykis – superinis.
Na, tą patį galima pritaikyti daugumai socialinių mokslų. Kodėl vadyba mokslas? Teoriškai turbūt todėl, kad taikomi tipo “moksliniai tyrimo metodai”, ala eksperimentai, dedukcijos, indukcijos ir kt. baisūs žodžiai.
Panorėjus galima vadybą išskaidyti į sudėtines dalis (psichologija, statistika, šiek tiek mikroekonomikos, tikimybių teorijos ir pan.) ir teigti, kad tai tėra atskirų mokslo šakų samplaika:) Tada tą patį galima pritaikyti kokiai nors ekonometrijai, kuri yra aukštosios matematikos, ekonomikos ir statistikos mišinys. Bet ta dalių suma galbūt duoda papildomus rezultatus įmonių valdyme, ko nepasiektum, tarkim, išmanydamas vien matematiką. Tiesa, esu šališkas, nes teko šį dalyką studijuoti. Vienintelis akmuo, kurį priimčiau į vadybos daržą, yra vadybos nuvalkiojimas, ko pasekoje atsiranda daug nuomonių, knygų, krypčių, mokyklų ir pan. Bet visada gali rinktis: knygą apie vienuolį su ferariu arba senekos raštus:)
Aha, ekonometrija dažnai man atrodo toks pats pseudomokslas, kuris linkęs į nukrypimus ir kraštitutinumus — bet gal man taip atrodo dėl to, kad iki galo taip ir nesupratau ekonometrijos naudos ir visos tų matematinių metodų raizgalynės. Juolab kad juos mes juos taikėm makro lygiu, kur laiko eilutės nėra ilgos (kokiam nors BVP turi tik ketveris įverčius per metus), o tikrovė žymiai dinamiškesnė nei ekonometriniai modeliai. Gal tik ekonometrija nėra tokia nupopsėjusi kaip vadyba, nors analitikų makroekonominių prognozių pataikymo rezultatai nėra labai įkvepaintys :)
Hmm, paėmus į rankas Šekspyro dramą ar kokį rimtesnį filosofijos veikalą naudos galima ir negauti dėl vienos paprastos priežasties: ne kiekvienas žmogus pajėgus suvokti tokių kūrinių prasmę. Mat tokio pobūdžio literatūroje ne viską reikia suvokti pažodžiui.
Norint išspausti gryną naudą iš tokių žinių, jau reikalingas nemenkas intelektinis išprusimas.
Keistas irasas. Negi taip svarbu ar tai mokslas ar ne? Ponas Petras paeme viena nuomone ir bandoma datempti iki bendros visa apimancios isvados. Visuose procesuose, kuriuose dalyvauja zmogus yra iracionalumas ir subjektyvus. Ar ne todel viena diena skaitome apie atliktus tyrimus, kurie pateikia isvada A, o po keliu metu kitus tyrimus, kurie visiskai paneigia isvada A ir pateikia B ir t.t.???
Beje paziurekim i investavima i akcijas kaip pvz. Argi ne bullshit? Realiai pirkti imoniu akcijas turetu buti tik dvi priezastys: 1. Perkant svaru kieki akciju imoneje, taip darant itaka imonei, nes tu matai neisnaudotas galimybes ir gali pakelti tiek imones verte, tiek jos gaunama pelna. 2. Pajamos is dividendu. Bet kiek yra imoniu, kurios moka stabilius dividendus su gera pajamingumo norma, kad vertetu vien del to pirkti sias akcijas. Visa kita yra tik spekuliacijos ir marazmas, nes ziurinti is logines puses perki akcijas, bet neturi jokios kontroles ir nuo taves niekas nepriklauso? Argi ne iliuzija yra pirkti ir tiketis parduoti brangiau? Ar ne panasu tai kaip i losima? Bet ne, mes darome atsikira moksla is to, kada reikia pirkti, kada parduoti. Stebime kiekvienos dienos info, braizome grafikus, naudojame TA analize, netgi taikome ekonometrinius modelius ir t.t.
O del naudojamu fraziu, tai cia labai taikliai pastebeta. JAV tuo atzvilgiu yra genijai: siusklininkas – svaros vadybininkas; idiotas – zmogus su protiniais issukiais ir t.t. Dabar gi beveik visi esame kieno nors vadybininkai ar ne? :)
Nuo tų senovės laikų, kai ją studinau, vadyba man nėra joks mokslas. Vadyba, mano manymu, yra sugebėjimas konkrečioje veikloje panaudoti skirtingų mokslo sričių žinias (kaip kažkuris komentatorius jau minėjo – ekonomika, psichologija, statistika, marketingas ir other stuff, kurį irgi nebūtina studijuoti – protingas žmogus reikalingą info randa pats), praktiką, intuiciją, apsukrumą ir pan, ko, deja, universitetuose studijuojant ar vadybos mokslo knygutes skaitant neišmokstama. Ir turbūt neįmanoma išmokti. Gal net sutikčiau, kad vadybininkais arba gimstama, arba jais taip ir netampama.
Todėl aš labai džiaugiuosi kryptimi link žmogaus savybių ir sugebėjimų vertinimo, o ne jo vadybos mokslo diplomų vertinimo, kai kažkas įvardijamas kaip vadybininkas.
Kas yra vadyba: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vadyba
Kas yra mokslas: http://lt.wikipedia.org/wiki/Mokslas
As suprantu, kad 5 zmoniu grupei gal tiek daug to mokslo ir nereikia, bet jei organizacija susideda is, kad ir 100 zmoniu???
Kažkokios pesimistinės stygos suskambo Petrai :)?
Manau dar giliau pakapsčius, galima prisikapstyti ir prie nulio :), kaip ir visur. Nors didesnei daliai patinka plaukioti kažkur tarp 9 ir 6 (10 balu etikečių klijavimo sistemoje). Vat tik gaila, kad aukščiau 10 jau nieko nėra (minėtoje koordinačių sistemoje). O kad 10, panašu, kaip tik pusiaukelė tarp 1 ir vėl 0, nesinorėtų pripažinti. Juk gaila būtų visų tų sunkiai uždirbtų 9. Čia šiaip, pamąstymui :)
na cia jau priklausytu nuo kiekvino supratimo apie vadyba. jei imant siauraja prasme ir prasta lietuviska darini “vadyba” tai taip cia kvepia pseudo mokslu. zvelgiant is kitos puses ir i vadyba ziurint kaip i “managment’a” (nuo agl. zodzio manage – valdyti) tai jau mokslas apie imones valdyma. pradedadant nuo strateginio planavimo ir baigiant marketingu bei galutinio produkto pateikimo vartotojui. o tai jau reikalauja daugelio dalyku ziniu (marketingo, IT, strateginio planavimo, teises, tarptautines prekybos, finansu ir t.t.) kur tas zinias igyti? galima rankioti savarniskai, kas reikalauja daug laiko sanaudu ir negaratuoja kokybes (informacijos tikslumo ir patikimumo atzvilgiu) galima kauti visus situ ziniu komplekta mokslo istaigose…
taigi pradzioje visiems pseudo vadybininkams… issiaiskinkit kas tai yra….ir pradekite vadinti daiktus bei reiskinius savo vardais. vadybininkas (manager) tai yra budent vadovas (imones, departamento, padalinio). o tai ka vadina vadybininku pas mus tai tera: prekybos agentai, sandelinkai, pardavejai, koordinatoriai, brokeriai, klientu aptarnavimo specialistai ir t.t.
taigi … 1. vadinam darbus savo vardais. 2. imones ar jos padalinio valdimas yra mokslas, reikalaujantis specifiniu ziniu, kuriu poreikis kaeiciasi priklausomai nuo aplinkos (teisines, politines, technologines ir kt.)
3. nedatempinekim is vieno teiginio reikalo iki tam tikros visumos, o mastykim ir darykim isvadas…
juk kaip sake Fordas: “mastymas yra labai sunkus darbas, todel labai mazai kas tuo uzsiima”.
Jei kažkas klastojo duomenis atlikdamas tyrimą, tai nereiškia, jog visi tai daro. Gi ir kituose moksluose yra aibė pavyzdžių, kaip siekdami šlovės mokslininkai užmerkdavo akis į kai kuriuos nukrypimus arba tiesiog klastodavo rezultatus (neseniai teko skaityti apie archeologą, kuris atrasdavo stulbinančių dalykų tik todėl, kad pats juos prieš tai užkasdavo :)).
Pagarba už teisybę. Vadyba tikrai ne mokslas, ir tą pripažins bet kuris geras vadybibininkas (ypač išgėręs).
Vadyba yra rimtas mokslas! Norint tapti vadybininku, reikia ismanyti valdyma, ekonomika, finansus, marketinga, psichologija ir pan. daznai tenka susidurti su vadybininkais, kurie vadybos nestudijave, tai is karto matosi, kad ju vadybos lygis gali apsiriboti tik klientu apskambinimu ir turimos prekes ar paslaugos pareklamavimu. bet pamegintu jie uzsiimti verslo strategijos planavimu, ar rimtesniu verslo problemu sprendimu, kur reikia ismanyti ekonomika, verslo resursu valdyma, tarptautini versla, marketinga, tai jiems is karto prireiktu akademiniu vadybos mokslo ziniu.