Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?
Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.
Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.
Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.
Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.
Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.
Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.