Finansų sluoksniuose šiandien daugiausiai dėmesio sulaukęs straipsnis buvo didžiausiame investiciniame banke Goldman Sachs paskutinę dieną dirbančio Greg Smith paaiškinimas New York Times, kodėl jis išeina iš šio banko. Pagrindinė įvardijama priežastis yra radikalūs Goldman Sachs kultūros pokyčiai: joje stipriai pradėjęs dominuoti godumas ir noras kuo daugiau uždirbti klientų sąskaita.
Šiaip jau, kiek teko skaityti knygų apie investicinius bankus, tai čia nieko keisto: senoji investicinių bankų dvasia, kuria buvo stengiamasi verslą statyti ant ilgalaikio santykio su klientu, jau prieš gerą dešimtmetį, internetinio burbulo metu, išsisklaidė kaip dūmas vėjyje. Galimybė greitai užsidirbti didelius pinigus jau tada leido bankininkams užmerkti akis prieš interesų konfliktus. Vėliau vis labiau investiciniai bankai perėjo prie prekybos sava sąskaita, klientų interesus užkišdami vis į gilesnį užkaborį.
Kaip rašo Greg Smith, šiais laikais Goldman Sachs darbuotojų pasiekimai matuojami vien tiek pagal tai, kiek jie uždirbo pinigų bankui, nekreipiant dėmesio į tai, ar jų veikla buvo naudinga klientams. Gal tai ir teisinga, žinant, kad šiuolaikinė bankininkystė yra labai dinamiška ir nebėra laiko žaisti džentelmenais, mat tavo gardų verslo kąsnį be jokių skrupulų nuneš konkurentas. Seniau Goldman Sachs šūkis buvo „esame godūs ilguoju laikotarpiu“ (long-term greedy), bet dabar jis jau skamba senamadiškai, nes pasaulyje, kur sandoriai vyksta per kelias nanosekundes, net ir ketvirtis metų gali būti labai ilgas laikas.
Ciniškai žiūrint, nuolat greitėjančiame pasaulyje ilgalaikį požiūrį turėti bet kurioje srityje gal būt tapo per senamadiška prabanga. Bet tikiuosi, kad tai tik laikina vertybių krizė.
ATNAUJINIMAS: Nebloga galvų medžiotojo nuomonė apie tai, kas tas Greg Smith ir ką jis galėjo veikti ir uždirbti Goldmanuose.
Dar vienas atnaujinimas: Beje, New York Times rašo, jog Greg Smith turi ir lietuviškų šaknų: jo seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką.
If clients don’t trust you they will eventually stop doing business with you. It doesn’t matter how smart you are.
Kita vertus, kokie buvo to bičo motyvai parašyti tokį straipsnį? Išgelbėti kompaniją, atkreipiant vadovybės dėmesį? Atkeršyti? O gal tiesiog išgarsėti?
Neatmesčiau, kad buvo konfliktas ir išėjo jis nevisai gražiai. Na, arba šiaip užsikniso :)
“I don’t like selling my clients a product that is wrong for them”. Čia tiesiog esencija bankininkų požiūrio į klientą ir Lietuva čia tikrai neatsilieka. Klientai tai jaučia ir supranta, o skolingi irgi nelieka.
Skaičiau, kad tai ne tokio jau ir aukšto lygio vadovas buvo ir konfliktas bei straipsnis gimė dėl elementariausių nesutarimų dėl bonusų.
O dėl to, kad darbuotojų pasiekimai matuojami vien tik pagal tai kiek jie uždirba kompanijai, tai keista, kad banke būtų kitokie kriterijai. Va, kad tokie patys kriterijai atsiranda techninėse įmonėse (pvz TEO) tai jau sunkiai protu suvokiama. Turiu omenyje, kad nebesvarbi techninių darbuotojų kompetencija ir svarbu tik tai, kiek jis parduoda bendrovės paslaugų.
Skaitau ir kažko nesuprantu. Klientas antrame plane? Senamadiška vertybė? Prabanga? C’mon. Skamba mažų mažiausiai ciniškai ir trumparegiškai. Galiausiai, nuo kada godumas tapo viešai afišuojama vertybe? Kažkas stipriai pyksta su sveiku protu. Ką ir bando pasakyti G.Smith…
Arūnai, gal per mažai išreiškiau ironiją apie “senamadiškumą” — iš tiesų, tikiu, jog rūpinimasis kliento poreikiais ir ilgalaikis požiūris į verslą yra vienintelis tikras kelias į sėkmę.
Tiesiog kai kuriuose bankuose trumparegiškas godumas ir greito pelno vaikymasis yra tikrai tapęs kultūros dalimi. Tikėtina dėl to, jog rezultatai skaičiuojami ketvirčiais, bonusai mokami kasmet, o kas bus po penkerių ar dešimties metų nelabai kam rūpi.
Ironijos galėtų būti daugiau, nes perskaičius įrašą peršasi mintis, kad Gregas tiesiog nespėjo žengti žingsnis į žingsnį su sparčiai besikeičiančiu finansų pasauliu arba prisitaikyti prie naujų žaidimų taisyklių ir ko pasekoje turėjo atsisveikinti su kompanija. Tai žinoma, tik subjektyvi mano nuomonė.
Straipsnis New York Times dar įdomus tuo, kad finansų pasaulis nepaisant dabartinės krizės atrodo iš esmės nepasikeitė. Daug kalbėta apie primirštą etiką ir aukščiausių veiklos standartų būtinybę, o gaunasi kaip tam posakyje “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių”. Panašu, kad be botagėlio ir smėliuko nebus išsiversta.