Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.
Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.
Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė. Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.
Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.
Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.
Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.
Puiki NLP kilpa, (http://blog.nlp-techniques.com/2011/06/write-speech-incredibly-compelling-nested-loops/)
tinkamai uždaryta.
Bet dar tik 2 lygių.
O jei padarius 3-jų lygių,
ir į vidurį įdėjus ką nors užmaskuotai-naudingo, pvz, “BUY APG1L”,
ir visus lygius uždarius,
galima būtų net ir uždirbti ?
Mano vardas Saulius ir as turiu irgi labai panasia priklausomybe. Kiek as pastebiu ji labai susijusi su sprendimu priemimo nuovargiu (ego depletion), ypatingai pasireiskia po ilgos darbo dienos kai reikia priimt daug sprendimu ir naudot savo valia nuobodzioms uzduotims atlikti. Padeda geras miegas, darbo kruviu ribojimas, auksine taisykle nenukelti jokiu uzduociu velai i vakara, nes po to man seka krachas ir bemieges narsymo naktys. Raminamieji vaistai gero poveikio neduoda. Idomu ka Petras darys su tuo “sutaupytu” laiku? Juk tie papildomi darbai, knygos didins vidine itampa ir pastangos susilaikyt gali virst tik plaukimu pries srove.
Siais laikais turbut mazai kas neturi priklausomybes nuo interneto ar bent kompiuterio. As irgi, nors gal kiek mazesne, nei mano kai kurie draugai.
Neskaitau nei delfio, nei kitu portalu, nes manau, kad butina minimuma suzinau per TV zinias,o ka pasake/parase Uzkalnis ar dar kazkas – koks skirtumas — tai tik tema tustiems aptarimams pokalbiu kambariuose. Facebooko paskyra turiu tik del supratimo, kas tai yra. Neatsiliepiu net i emailan siunciamus pranesimus, kad draugas A susidraugavo su B, kuri tu gal irgi pazisti. Gal ir pazistu, bet manes tai nejaudina. Zodziu, nueinu i ta Facebooka tik “is mandagumo” kam nors atsakyti, nors dazniau atsakau emailu :).
Taciau turiu savo kitus “menkavercius” puslapius, kurie dalinai gal ir reikalingi veiklai, tik per daznai tikrinami.
Norint atprast nuo to kvailo narsymo, reikia suprasti, kad 99 proc info yra jokia info – tai tiesiog informacinis spamas, kaip ir pvz., televiziniu plepalu laidos, nors kol ziuri, atrodo, labai idomu ir aktualu, bet kita diena tie patys “aktualumai” bus aptarinejami su kitais veidais. Kai supranti, kad tokias pacias kalbas “varineja” daugiabucio kieme sedintys ant suoliuko senukai (tik nera kameru), tada gal ir isnyksta visas poreikis tai “informacijai”.
Aisku, tokiam “atsiribojimui” nuo interneto reikia tam tikros savikontroles ir kazkokio hobio. Blogiau tiems, kurie jau uzaugo su internetu ir tokiu “realaus gyvenimo” hobiu jau neturi… arba pamirso, kaip gyveno kazkada be interneto :)
Sveiki, as Vytautas. Tokia priklausomybe irgi turiu. O turint ismanuji telefona dar idomiau – pries uzmiegant lovoj skaitau, ryte tik pabudes skaitau, vaziuojant skaitau ir pan. :)
Kalbant apie FB beveik issigydziau. Galiu pasidalinti metodu. Tiesiog atsidarius FB naujienu srauta pasvarstau, ar konkretus zmogus man svarbus (artimas) tiek, kad gaisciau savo brangu laika jo svaiciojimu skaitymui ar nauju nuotykiu foto ziurejimui. Jei ne, pakeiciu naujienu is jo prenumeratos busena is “most updates” i “only important” (isimtinais atvejais blokuoju). 99proc zmoniu
…Tesinys…
99proc zmoniu papuole i nesvarbiu kategorija, todel as tiesiog palengva, be saves prievartavimo ar varzymo issivaliau savo FB, paliekant tik tikrus draugus. Ju nera daug, todel FB srautas tapo labai nedidelis. O kadangi as su jais bendrauju daznai ir gyvai, FB naujienos tapo tiesiog nebeidomios. Dabar i FB uzsuku is inercijos, bet vis reciau.
Naujienų skaitymas man iškart asocijuojasi su nuoboduliu darbe. Neseniai net pagalvojau, kad tai gali būti dalis sąmokslo prieš darbo žmogų (juokauju).
Įdomiausia “naujienose” yra tai, kad jos tiesiogiai priklausomos nuo to, ar žurnalistai dirba, t.y. savaitgalis tai ar ne. Atrodo, kad savaitgalį staiga nieko pasaulyje nebevyksta. Ir netgi niekas to nepasigenda – juk darbo žmogus lygiai taip pat leidžia savaitgalį ir visai jam nebereikia tų naujienų.
Visai neseniai viena nuobodžiaujanti persona nuostabaus vakaro prie ežero metu pagavo mane pasidalindama naujiena apie Snoro akcininko prašymą panaikinti suėmimą – ji aiškiai nuobodžiavo, naršė iPhone’ą ir t.t. Sutrikau – tai buvo mažų mažiausia, kas tuo metu galėjo rūpėti, ir vis dėlto tai naujiena. Bet savaitgalinė.
Manau, kad jei skaitai šitą komentarą irgi turi priklausomybę (kaip ir aš).
Ir kaip sekėsi?
Mano vardas Mindaugas ir aš turiu priklausomybę, nes dabar turėčiau miegoti.
akvaros pazistamas > July 21, 2012
“o ka pasake/parase Uzkalnis ar dar kazkas – koks skirtumas — tai tik tema tustiems aptarimams pokalbiu kambariuose.”
Neįverti interneto galios. Šiandien tiesiogiai dar nejuntama, tačiau nuvertinti internetus yra trumparegystės požymis. Ką rašo blogeriai, keičia pasaulį, nors dar nejunti tiesiogiai ant savo subinės. Įdomios, aktualios info (ne info-spamo) keitimąsis, dalinimasis duos vaisius ateityje. Karčius ar saldžius, nepasakysiu, tačiau kaip sakoma- pradžioje buvo žodis….