Keistų ekonomikų istorijos: Tuvalu
Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį. Iškasenų irgi nėra, tad nenuostabu, jog ekonomikai vystytis sunkoka. Iki 2000-ųjų Tuvalu net nebuvo Jungtinių Tautų nare, nes jai buvo prabanga mokėti 20,000 JAV dolerių metinį narystės mokestį.
Sako, jog šios mažos valstybėlės ekonominis gyvenimas apsivertė 1999-aisiais, kai pas juos apsilankė vienas Kanados verslininkas, ir pasiūlė iš jų nupirkti visą šaliai priklausantį .tv domeną, mat kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, Tuvalu turėjo teisę valdyti savo atskirą šalies interneto vardų sritį. Tuvalu sudarė sandėrį, kuriuo gavo 20% administruojančios adresų sritį kompanijos akcijų bei 50 milijonų JAV dolerių (buvo susitarta, jog kas ketvirtį dešimtį metų bus sumokama po milijoną JAV dolerių). Penkiasdešimt milijonų dešimčiai tūkstančių žmonių yra visai nemenki pinigai: jų užteko ir keliams nutiesti, ir pastatyti mokyklą bei prailginti oro uosto nusileidimo taką. Šių investicijų dėka Tuvalu pirmą kartą tapo žemės ūkio produkcijos (kopros bei žuvų) eksportuotoja, kai kuriose salose pirmą kartą atsirado elektra. Ir pirmą kartą šalyje atsirado pakankamai pinigų, kad būtų galima pasiprašyti Jungtinių Tautų narystės. Galima sakyti, jog šiai valstybėlei nuskilo.
Istorija graži, pažvelgus į BVP grafiką, irgi atrodo, jog viskas aišku: iki pat sandorio dėl adresų srities BVP augo vangokai, o po to ėmė ir stryktelėjo į aukštumas. Ėmė augti eksportas, investicijos davė vaisius. Tik pradėjus knistis giliau bei ieškoti daugiau informacijos apie šį ekonomikos stebuklą visgi paaiškėjo, kad tikriausiai tas sandoris nebuvo toks jau fantastiškai apverčiantis Tuvalu ekonomiką. Jei skaičiuosime Tuvalu BVP ne JAV doleriais, o australiškaisiais (kuriuos vietiniai laiko savo valiuta), tai pastarųjų trejų metų realus BVP vidutiniškai smuko po 1 procentą kasmet, o Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, šalis gyvena daugiausiai iš Britanijos, Australijos ir JAV paramos, sunkiai balansuoja biudžetą, ir jeigu stipriau sujudės valiutos kursas, tai neišvengs ir tolimesnės recesijos. Žodžiu, iš šios istorijos išmokau tik tiek, kad gražiomis istorijomis lengvai tikėti nepageidautina, reikia pačiam tikrinti faktus, kartu nepamirštant, jog valiutos kursų svyravimai gali daryti žymią įtaką BVP skaičiavimams.