Carl von Clausewitz: On War
Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.
Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.
Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.
Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.
Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.