David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“
Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą.
Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. O Ogilvy biuras tikrai neprimena stereotipinio „kreatyvų“ rinkinio: etika, ilgos darbo valandos, mokslinis požiūris yra būtini. Tai ne tas pasaulis, kur paskutinę minutę kam nors kyla mintis apie labai patrauklią reklamą, kuri staiga susikuria pasaulinį prekės ženklą: Ogilvy nuomone, kiekvienas reklamos niuansas turi būti nuosekliai ištestuotas, jis turi atitikti geriausias praktikas ir paremtas moksliniais tyrimais. Reklaminis tekstas turi ne šiaip „iš dangaus“ (o gal ir „iš butelio“) gimti kūrybinio darbuotojo galvoje: jo ilgis, šriftas, žodžių tvarka ir parinkimas turi būti gerai apgalvoti, ištestuoti su bandomąja auditorija ir tik tada išrinkti geriausi variantai. Reklamoje kūrybos nėra tiek jau daug, darant gerą reklamą mokslinis požiūris labai praverčia.
Dėl to Ogilvy teigia, jog pačios geriausios reklamos yra ne tos, kurios laimi Kanų liūtus, o tos, kurios realiai daugiausiai padidina pardavimus – o jos dažniausiai nebūna tokios linksmos ar kūrybiškos. Iš tiesų, tai gera pamoka: kad ir ką bedarytum, nereikia pamesti iš akių savo tikrojo tikslo – juk ne Kanų liūtai maitina reklamos agentūras. Man patinka tas Ogilvy.