Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai. Šaulių sąjunga gal šiuo metu yra labiau visuomeninė organizacija, kuri užsiima patriotizmo ugdymu nei karybos mokymu, bet ji leidžia lanksčiai imtis įvairios veiklos, ir kiekvienas būrys gali turėti savus tikslus.
Beveik nei vienas iš mūsų nėra ragavęs šauktinio ar kareivio duonos, visi mes – finansininkai, viešųjų ryšių žmonės, teisininkai, verslininkai ir pan – nuo karybos esame toli, bet suprantame, kad laisvės, kurias turime, neduodamos už dyką – už jas gali tekti ir pasiaukoti. Tikiu, kad to niekada neprireiks, bet norisi žinoti, ką daryti agresijos atveju, norisi, kad kilus grėsmei viską metę visi neišvažiuotų pirmu reisu į užsienį, o bent kažkas liktų ginti šios žemės. Pradėti reikia nuo savęs, ir gal kada po gero dešimtmečio Šaulių sąjungos nariai galėtų tapti visai rimta atgrasančia jėga – keli tūkstančiai motyvuotų vyrų, mokančių elgtis su ginklu, gali būti stiprus pasipriešinimas.
Mano siekis paprastas: noriu tarp protingų bendraminčių gerai praleisti laiką, daug ko išmokti, turėti ginklo draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, įgyti tų žinių, kurių negavau nebūdamas šauktiniu, ir visą tą patirtį įgyti laisvu laiku, neaukojant dabartinių veiklų. Gal kam irgi tai būtų įdomu? Susisiekit :)
Šaunuolis!
Saunu, naudinga ir naivu. Nei keli tukstanciai nei keliasdesimt nei keli simtai tukstanciu nera atgrasanti jega (jei ka – tai tera kelios divizijos – juokas). Ta reikia isisamonint. Bet kaip hobis ir laiko uzmisimo budas – kodel gi ne.
Puiki mintis, kad sugalvojai prisijungti! Būti patriotu galima ir ant sofos, ir ofise, ir bendraminčių ratelyje. Svarbu, kad tai būtų tavo gyvenimo dalimi.
Isikalk i galva su savo nuomone, kad tai nera naivu. Tai yra labai tvirtas zmogaus zingsnis, ir kuo daugiau tokiu bus tuo stipresni busim. Ateitis musu rankose ir kokia mes ja sutiksim priklausis nuo musu. Ir geriau zuti didvyriais, nei likti nepasipriesinus. Pagarba Petrai!