Ką turi mokėti analitikas
Neseniai iš skaitytojo gavau klausimą: ką turi mokėti analitikas? Klausimas ne toks jau paprastas, nes neužtenka išvardinti kelias programavimo kalbas ar paminėti kelias technologijas: negali būti jokio baigtinio sąrašo prie kurio sudėliojus varneles galėtum sakyti, kad, va, šitas analitikas tikrai yra geras. Juk tai tėra tik įrankiai.
Nors daugelis analitiko negali įsivaizduoti be matematikos ar statistikos žinių, manau, kad pati svarbiausia sritis, kurią turi išmanyti analitikas yra verslas, kuriame jis dirba. Juk jokios naudos iš to, kad gali sudaryti labai protingą statistinį modelį, jeigu verslas iš to negali padaryti jokių protingų įžvalgų. Sugebėti užduoti teisingus klausimus ir į juos atsakyti gal ir ne šimto procentų užtikrintumu, bet greitai ir efektyviai versle yra labai svarbu. Ir labai dažnai būna, jog teisingai ir laiku užduotas klausimas („o mes toje šalyje sudarėme galimybes atsiskaityti debetinėmis kortelėmis?“) atneša žymiai daugiau naudos nei sudėtingi modeliai, beribės procesoriaus galios bei aukštosios matematikos diplomai. Gal būt dėl to ne visada akademinėje srityje daug pasiekusiems žmonėms sekasi dirbti analitikais: tam reikia kiek kitokios patirties, greito mąstymo ir susitaikymo su tuo, kad nemažai sprendimų gali būti ir klaidingi.
Verslo poreikių supratimas sudėtingas ir tuo, kad nelabai aišku, iš kur to mokytis – tai įgyjama per patirtį. Kai jau matai nebe pirmą ekonomikos nuosmukį, gali numatyti, kas bus su apyvartinėmis lėšomis, kai siuvi nebe pirmas kelnes, žinai, kad šitos medžiagos tiekėjas kartais vėluoja, kai klientų kreditingumą analizuoji nebe pirmus metus, supranti, kad verta atsižvelgti ir į kliento amžių ar šeimyninę padėtį. Bet tokios informacijos neperskaitysi kokioje nors vienoje knygoje: reikės ilgai ir aktyviai tuo domėtis. Todėl labai svarbu, kad analitikas būtų žingeidus, domėtųsi savo analizuojama sritimi bei mokėtų uždavinėti teisingus klausimus. Atsakymai ateis su patirtimi.
Aišku, techninės žinios analitikui irgi reikalingos: juk reikia mokėti iš duomenų atrasti dėsningumus. Kadangi nemaža analitiko darbo dalis yra duomenų traukimas ir valymas, analitikui praverstų mokėti elgtis su duomenų bazėmis (dažniausiai tai reiškia, jog vertėtų neblogai žinoti SQL kalbą). Duomenis transformuojant reiktų mokėti kokią nors programavimo kalbą: R, Python, Ruby ar dar ką nors ne itin sudėtingo. Tai labai pagreitina duomenų analizės darbus, jau nekalbant apie tai, kad šių programavimo kalbų reikės norint daryti sudėtingesnes duomenų analizes – Excelis yra lyg vaikiškas kastuvėlis, lyginant su kitais įrankiais, kuriais reikia mokėti norint kapstytis didelių duomenų sankaupose.
Beje, matematikos žinių analitikui ilgai gali neprireikti – jeigu nedaromi sudėtinti dirbtinio intelekto modeliai, visiškai galima apsieiti ir be jos. Matricų algebra tampa naudinga tik labai pažengusiems. Bet be statistikos žinių toli nenueisi: reikia žinoti, kas yra statistinis reikšmingumas tam, kad šią savaitę dviem procentais nukritus pardavimams nepultum į paniką – gal būt tai tik pokytis normalių svyravimų ribose. Neprošal žinoti ir kaip analizuoti laiko eilutes – trendų ir sezoniškumo analizė gali duoti puikių įžvalgų.
Dar viena dažnai pražiūrima analitiko savybė: mokėjimas komunikuoti. Kad ir kokias protingas įžvalgas iš duomenų padarytum, jas reikės papasakoti kitiems kolegoms, ir dažniausiai p-reikšmės, autokoreliacija ir Chi kvadratas jiems absoliučiai nieko nesakys. Geras analitikas moka duomenis prašnekinti: rasti įžvalgas, jas suprantamai pavaizduoti grafikuose ir įtikinamai aprašyti žodžiais (ir nebijoti prieš auditoriją papasakoti jas gyvai). Puikus to pavyzdys yra Gitanas Nausėda – mokėjimas komunikuoti neretai yra svarbiau nei pačios sudėtingiausios akademinės analizės superkompiuteriais. Man pačiam to vertėtų pasimokyti.