Aleksandr Piatigorskij – „Prisiminsi keistą žmogų“
Apie Aleksandrą Piatigorskį nieko iki šiol nežinojau, bet netyčiomis jo vardas vis pasipainiodavo po mano akimis: tai Rigas Laiks straipsniuose, tai kur nors internetuose, tai knygų viršeliuose. Ne paslaptis, kad tai mėgstamas Sofoklio leidyklos autorius: lietuviškai išleistos net keturios jo knygos.
„Prisiminsi keistą žmogų“ surijau turbūt per du vakarus. Iš esmės patiko, nors painumo joje nemažai, bet tai, matyt, dalis sumanymo. Neslėpsiu, turiu silpnybę temoms apie stiprius, stoiškus, seno kirpimo „riteriškumo“ ir „masoniškos“ moralės žmones. Kažkiek paslapties, skirtingų požiūrių kampų, filosofinių pasvarstymų – sudėtis nebloga. Bet visgi tam tikro grynumo man pritrūko, nors čia gal ir skaitytojo problema: kitas pasiims iš jos gal visai kitą įspūdį.
Ar žmogus gali keistis? Jei jis pasikeičia, ar tai tas pats žmogus? Ar galima pakeisti savo įsitikinimą – juk jei prieini kokios nors išvados, 98 procentais atvejų jos iš naujo nebepergalvoji ir ji lieka su tavimi visą likusį gyvenimą, net jei ji neteisinga. O kartais verta pergalvoti sau net akivaizdžius dalykus.