Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.
Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.
New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:
Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”
[…]
“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”
New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism“
Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?
Tai aišku, laisvė yra reliatyvi. Pvz., norint sukurti daugiau laisvės vienos dimensijos kryptimi, tenka sumažinti laisvės kitų dimensijų kryptymis. Pvz., skeletas suvaržo organizmą įvairiomis judėjimo kryptymis, tokiu būdu sukurdamas laisvę aukštesniame lygyje greičiau judėti ir begioti. Pvz., tam tikros bendravimo normos ir protokolai panašiai suvaržydami komunikacijas taisyklėmis sudaro sąlygas efektyviau priimti sprendimus drauge.
Visgi, tai nereiškia, kad mes turėtume imti ir susivaržyti. Chaosas ir entropija privedė prie vertingos organizmų įvairovės gamtoje, ir taip pat gali padėti kuriant pasaulio kultūrinę įvairovę. Vien dėl to, kad modelis A labai sėkmingai štampuoja produktus ir sprendžia problemas, nereiškia, kad neturėtų būti ieškoma modelių B, C, ir t.t., kurie parodytų, kad galima dar geriau gyventi ir be tų produktų, su kitais — naujais — produktais.
Apibendrinant – https://www.linkedin.com/posts/mindey_melting-a-giant-jawbreaker-activity-6583469509334695936-Nddy — entropija yra įdomi tie, kiek ji padeda padidinti informacijos kiekį visuomenėje, ir atrasti nauja. :)
Tvarka ir chaosas eina drauge, ir dar ne laikas pasenti.
Tikros žodžio laisvės niekada nebus. Visada yra ideologiškai “teisinga” nuomonė ir yra “neteisinga” nuomonė. Visada yra “sistema” ir yra “disidentai”. Tiesiog žlunga bandymai sutalpinti tas visas nuomones po vienu skėčiu (Facebook, Reddit, etc.). Vyksta grįžimas prie laikrasčių modelio kur kiekviena ideologija turi savo atskirą plaftormą ir auditoriją (pvz. konservatyvūs laikrasčiai ir kairiųjų laikrasčiai, valstybiniai ir opoziciniai, akredituoti ir uždrausti progrindiniai).