Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Palikite komentarą