Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Ingvaras Butautas: „Anapus futbolo aikštės“

Mane žavi knygos, kuriose rašoma apie dalykus, kurie man visai nepažįstami. Vilniaus „Žalgirio“ ultros Ingvaro Butauto pasakojimas apie futbolo aistruolių gyvenimą nuo pat sovietinių laikų iki šių dienų šį kriterijų atitinka su kaupu: apie sportą visiškai nieko nenutuokiu, o apie sirgalių muštynes gal tik kokį kartą puse ausies esu girdėjęs per žinias. Futbolo chuliganai man iki šiol buvo tik kažkoks tolimas Turkijos ar Anglijos reiškinys, net ir kur nors ant Vilniaus sienų užpurkštas užrašas „Pietų IV“ reiškė tiek pat kiek ir „Solomon“.

Knygą galima skaityti kaip tiesiog girtų chuliganų nuotykių aprašymus, bet toje beprotybėje yra tam tikros taisyklės ir papročiai (nors gal ne visi juos vienodai interpretuoja): neskųsti, puldinėti tik kitus ultras, turėti tam tikrą garbės kodeksą ir panašiai. Galų gale, tai daug energijos turinčių žmonių, kurie mėgsta pasimušti ir patirti nuotykius, klubas – ir, atrodo, pats futbolas tėra tik pretekstas. Skaitant tuo nuotykius ne kartą tenka stebėtis, mat jie tikrai labai tolimi nuo mano paties jaunystės patirčių. Bet skaityti įdomu, Ingvaras neblogai valdo žodį ir tekstas gana neprimityvus. Gal tik kokios nioliktos kelionės aprašymas tampa įkyriai besikartojantis, norisi jau ko kito, daugiau veiksmo ar daugiau įvairovės – bet, aišku, supranti, kad tikslus įvykių atpasakojimas yra skirtas ne tokiam kaip aš skaitytojui, o tai pačiai ultrų bendruomenei: tai jos metraštis, kronika, folkloras, paveldas. Ir čia didžioji šios knygos vertė.

Gilų įspūdį knygai besibaigiant paliko pasakojimas apie rungtynes, kuriose priešininkų komandoje žaidė Christiano Ronaldo. Visi bilietai buvo išpirkti, neliko jų patiems ištikimiausiems gerbėjams. Stadionas buvo pilnas sirgalių, kurie namuose atėjo ne palaikyti savų, o pažiūrėti į žaidžiančią žvaigždę, jiems žaidimas tik teatras, tik pramoga, o ne gyvenimo būdas. Net ir į stadioną nepatekę ultros nuoširdžiai stovėdami už jos ribų iki galo palaikė savo pralaiminčią komandą – žavėtis priešininkų žvaigždėmis yra tolygu išdavystei. Tam tikrų vertybių mums galima pasimokyti ir iš ultrų.

PS. Knygą įsigyti nėra paprasta, nes ją platina tik leidėjai. Už instrukcijas ir rekomendaciją esu dėkingas Simonui Bartkui.