Duonos laužymas per pakylėjimą

Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! – vynas virsta krauju. Nuo pat vaikystės ši šv. Mišių vieta mane glumino. Čia tikrai turėtų būti kažkokia metafora, juk sunku patikėti, kad fizinis persimainymas tikrai įvyksta, net jei ir Katalikų mokymas primygtinai reikalauja priimti visa tai pažodžiui. Galų gale buvau priėjęs išvados, kad čia bus tikėjimo paslaptis ne mano jėgoms (o jomis reikia tiesiog tikėti, kad ir kaip sunku būtų), tad nereikia sau sukti galvos – tegul tuo rūpinasi teologai.

O štai Stephen Hough pateikia labai įdomią pakylėjimo interpretaciją. Štai, kas rašoma apie paskutinę vakarienę Evangelijose ir pirmajame laiške Korintiečiams:

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. 

Mt 26, 26

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

Mk 14, 22

Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

Lk 22, 19

Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“

1 Kor 11, 23-24

Atrodo, kad vienas iš esminių veiksmų vakarienės metu yra ne duonos permainymas į fizinį kūną, o būtent duonos laužymas ir dalinimas mokiniams. Kristus vakarienės metu daro ne kažkokį mistinį stebuklą versdamas duoną mėsa (kūnu), o atlieka labai įtaigų vaidinimą, aiškiai parodydamas, kas su juo nutiks. TAI – (rankomis plėšydamas duoną iš kepalo) – yra mano kūnas. Štai kas su juo atsitiks: PLYŠT! Ir tai darau dėl jūsų, atiduodu save jums po gabalą. Panašiai ir su vynu – esmė ne fizinis vyno permainymas į kraują, o jo išliejimo veiksmas: išpilu jį jums ir atiduodu.

Suprantu, kad tai ne standartinė katalikiška pakylėjimo interpretacija, bet man ji patinka – atrodo, kad ji išsprendė mano vaikystės tikėjimo paslapties klausimą: svarbu duonos laužymo ir dalinimosi veiksmas, o ne pati fizinė duonos transformacija.

Palikite komentarą