Prieš keletą dienų suėjo lygiai metai, kai laikausi tradicijos kiekvieną dieną bent po valandą skaityti kokią nors knygą. Pernykštis karantinas ganėtinai stipriai smogė į galvą ir rudeniop pastebėjau, jog vis daugiau laiko prašvaistau „skrolindamas“ socialinius tinklus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man iš tiesų patinka. Per tokius įpročius visai nelikdavo laiko mano aistrai knygoms, jas nukonkuruodavo „šlamštiniai skaitiniai“ telefone: juk Facebook srautas visada po ranka ir jam nereikia jokio prisiruošimo. Taip gimė idėja trūks plyš per dieną bent po valandą rasti laiko rimtesniam skaitymui. Šiandien jau esu ištempęs 377 dienas.
Nesakyčiau, kad buvo lengva šios grandinės nenutraukti: paradoksalu, bet sunkiausios dienos skaitymui buvo atostogos. Kai įeini į kasdienį ritmą ir rutiną, skaityti lengva: tam skirtas laikas su kavos puodeliu tuojau po pusryčių, arba ramus vakaro laikas, kai dukra jau išėjusi sapnuoti. Atostogos šią rutiną sujaukia, svarbiau tampa nauji įspūdžiai, bendravimas, ilgos vakarienės, vaikščiojimai naujuose miestuose ar tiesiog ilgų nuotolių vairavimas. Bet visgi sugebėjau. Nepraleidau nei vienos dienos.
Per šiuos metus jaučiu, jog mano skaitymo įpročiai irgi pasikeitė. Perskaičiau panašų kiekį knygų kaip ir kiekvienais metais (apie penkiasdešimt), tačiau jos tapo žymiai storesnės ir solidesnės. Suvalgiau visus tris Baltušio dienoraščių tomus (kone keturi tūkstančiai puslapių!). Ayn Rand „Šaltinis“ net nepasirodė itin storas. Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – idealaus storio klasikinis romanas. Vis nenorėjau, kad Džordžo Orvelo „Essays“ pasibaigtų (pasibaigė po 1350 puslapių – mielai būčiau skaitęs dar tiek pat). Išugdytas įprotis kasdien po valandą skirti knygoms mane prijaukino prie storų knygų, jog manęs nebegąsdina, priešingai – su nekantrumu laukiu, kol imsiuos ko nors ilgesnio ir sunkesnio.
Be to, naujasis įprotis pakeitė mano požiūrį į socialinius tinklus. Taip, vis dar ryte pabudęs jaučiu nenumaldomą norą praversti Facebook naujienas – dažniausiai su tuo ir nekovoju. Tačiau labai greitai viskas tampa nuobodu ir jau tada su nekantrumu laukiu, kada galėsiu susirangyti ant sofos su kavos puoduku ir mėgstama knyga. Socialinių tinklų priklausomybės neatsikračiau (na, ir neturėjau tokio tikslo), bet jaučiu, kad po truputį link to artėju. Lėtokai, bet į tą pusę.
Kol kas šį įprotį tęsiu – gal pavyks nepraleisti dienos be skaitymo dar metus ar du (o gal ir dešimtį?). Mane tai džiugina.
Pagarba.
Aš į kelionę pasiėmiau knygų. Galvojau: na pagaliau paskaitysiu kai kiti ar autopilotas vairuos ir bus daug laisvo laiko.
Laiko buvo, bet nieko neperskaičiau.
Užvakar sugalvojau grįžti prie plano per dieną bent pusvalandis knygoms.
O gal valandai?
O pusvalandis, kad lengviau pavyktų ir mažiau nusivylimo?
Valanda yra ganėtinai daug, tad siūlyčiau geriau pusvalandžiu apsiribot (juk praėjus pusvalandžiui galima ir toliau skaityti!), kad nebūtų tokio spaudimo smegenim. Skaitant po pusvalandį per dieną galima nesunkiai kokį 30 knygų per metus prasukt.
Sveikinu!
Tik pasidomėjimas – o tai kalbat apie popierines ar elektronines knygas?
Ar yra kokių įžvalgų apie medijų skirtumus, taip skaitant?
Apie pusę knygų perskaitau popieriniu formatu (daugiausiai lietuviškai), apie pusę – perku elektroniniu formatu. Paskutinius metus perskaitau daugiau elektroninių knygų jau vien todėl, kad jas lengviau nusipirkti. Anksčiau kone kas savaitę darbo reikalais skrisdavau į Londoną, tai parsiveždavau daug popierinių angliškų knygų – dėl covid nebeskraidau, tad ir knygas sunkiau gauti.
Šiaip jei būtų pasirinkimas, tai mieliau rinkčiausi popierinę knygą, bet didelio skirtumo nematau.
Labai fainai! Panasus jausmas ir mane aplanke pradejus skaityti kasdien – to lauki, o iveikus kelias storules knygas pats nustembi, kad nieko cia tokio:) Butinai reiks susirasti Džordžo Orvelo „Essays“. Ayn Rand „Šaltinis“ man nepaliko labai didelio ispudzio, zymiai geriau Stiklo karoliuku zaidimai ir Idiotas, Saltinis man pasirode tu senuju knygu kryzkele
Kaip džiugu už Tave! Ir kaip sunku kovoti su visu info srautu, plūstančiu iš interneto vs knygos. Prieš kelis metus taip pat turėjau sau paskelbusi iššūkį – kas savaitę po knygą. Po metų skaitymo greitis pasiekė 2 vidutinio storio knygas. Prisimenu tą gyvenimo periodą kaip vieną turiningiausių. Ir kaip sunku į jį grįžti vėl.