David Crystal: How Language Works

Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka. Kol yra kalbančių žmonių, tol kalbos evoliucionuoja: keičiasi tartis, intonacijos, naudojami vis kiti žodžiai, sakinio struktūros ir pan.

Skaitant šią knygą buvo kilusi tokia mintis, kad gal mūsų noras reguliuoti ir valdyti kalbą vietoj to, kad džiaugtumėmės jos įvairove, yra kilęs iš sovietinio mąstymo, kad visi žmonės turėtų būti vienodi: kalbėtų vienodai, tartų vienodai, rengtųsi vienodai, galvotų vienodai. Iš tiesų, žmogaus kalba atskleidžia labai daug dalykų: tartis parodo, kur esu augęs, naudojami žodžiai parodo tavo išsilavinimą, naudojamos frazės rodo, kokias knygas esi skaitęs ar kokius filmus esi žiūrėjęs. Kol tai žmonėms netrukdo tarpusavyje susikalbėti, tol tai nėra problema. Įvairove reikia džiaugtis.

Knygoje buvo daug man nežinomų faktų apie kalbas, daug dalykų apie kuriuos net nebuvau susimąstęs. Stereotipiškai kalbos dalykai nuo mokyklos laikų yra sudėlioti į labai aiškius stalčiukus: švedų ir danų yra dvi skirtingos kalbos be jokio tarpinio perėjimo, sakinyje turi būti veiksnys ir tarinys (o jeigu nėra, tai matyt čia kažkokia eksperimentinė poezija), žodžiai yra aiškiai suskirstyti į kalbos dalis (daiktavardis, būdvardis, …). Nė velnio! Būna visaip. Skandinavijoje visi kalba beveik tokia pačia kalba, ir beveik gali tarpusavyje susišnekėti, tad skandinavų kalbos skirstymas į danų, švedų ir norvegų yra daugiau politinis nei lingvistinis. (Beje, rašoma, kad nuo Portugalijos iki Italijos visi irgi kalba beveik ta pačia kalba: gyvenantys prie valstybių sienų gali suprasti palei sieną gyvenančius kitos šalies gyventojus. Panašiai kaip Vilniaus krašto tuteišai gali suprasti lenkus ar baltarusius). Pažiūrėkite į savo susirašinėjimus pokalbių programėlėse: ar visur rasite veiksnį ir tarinį? Ir taip toliau, ir panašiai…

4 Comments

  1. Įdomu, kaip ten tas „sovietinis mąstymas“ atsirado kokioje nors Danijoje ir kitose Skandinavijos šalyse (Jantės įstatymas)? Kokia „sovietinė“ yra Islandijos kalbos politika, kur, remiantis islandų kalba, nuolat kuriami naujažodžiai skoliniams, siekiant kalbinio grynumo.

    1. Na, Skandinavija garsėja socialdemokratinėmis lygybės idėjomis. Beje, kaip ir Prancūzija po revoliucijos, kurioje lygybė yra viena ir kertinių vertybių (ir, beje, prancūzai irgi stipriai linkę reguliuoti kalbą). Iš esmės, jeigu nori, kad žmonės būtų lygūs, jie ir turi kalbėti vienodai.

Palikite komentarą