Poezija knygų klube, 2024

Jau ketvirti metai, kai pirmas metų knygų klubo susitikimas skiriamas poezijai. Mėgstame save įsprausti į nepatogų kampą ir imamės skaityti dalykus, kurių šiaip normaliai matyt neimtume į rankas, tad klubo repertuare atsirado vietos ir eilėms. Pirmieji metai buvo labai nejaukūs: poezijos tuo metu visiškai neskaičiau, nemačiau joje prasmės. Eilėraščio pasirinkimas buvo labai sunkus darbas, ir, galų gale, paskutinėmis dienomis ką nors šiaip ne taip pasirinkdavau. Bet, su eilėraščiais, matyt, yra kaip su alyvuogėmis: pradžioje nesupranti jų skonio, raukaisi, o po to, metams bėgant, jos darosi vis skanesnės ir įdomesnės. Jei knygų klubas manęs nebūtų privertęs skaityti eilėraščių, su jais niekaip nebūčiau susidraugavęs. O štai, po ketverių metų nuo kelionės pradžios poeziją skaitau, ir netgi randu mane žavinčius kūrinius.

Šiemet man užkliuvo du eilėraščiai, kuriuos knygų klube norėjau paskaityti. Vienas iš jų – paprastas, bet kartu ir labai gilus portugalų poeto Carlos Drummond de Andrade eilėraštis „Vidury kelio“, kuris, pasirodo, yra profesoriaus Alfredo Bumblausko mėgstamiausias:

Vidury kelio buvo akmuo.
Akmuo buvo vidury kelio.
Buvo akmuo.
Vidury kelio buvo akmuo.

Niekados nepamiršiu to atsitikimo
Savo pavargusiuose akių vyzdžiuose.

Niekados nepamiršiu, kad vidury kelio
buvo akmuo.
Akmuo buvo vidury kelio.
Vidury kelio buvo akmuo.

Šiame trumpame eilėraštyje tiek daug skausmo ir traumos, bet kartu jame yra ir vilties – juk akmuo buvo, to nepaneigsi, bet jo nebėra, tai jau praeitis. O gal tai iš vis tik atspindys akyse ir to akmens nebuvo? Kas kart vis šį eilėraštį kartodamas lyg mantrą atrandu naujų prasmių.

Kitas eilėraštis, kurį buvo išsirinkęs dar prieš užtinkant šias Andrade eiles buvo Nobelio premijos laureatės Šymborskos eilėraštis apie neskaitymą. Nors jis rašytas prieš kelis dešimtmečius, bet dar aktualesnis dabar, kai dėmesį išlaikyti darosi vis sunkiau ir sunkiau, kai knygas ir tekstą keičia lengvesnės medijos.

Neskaitymas

Knygynuose Prūsto raštams
neduoda nuotolinio pultelio.
Negali jų perjungt
į futbolo varžybas,
ar televiktoriną, kur prizas – Kadilakas. 

Gyvenam ilgiau,
Bet ne taip tiksliai, 
trumpesniais sakiniais. 

Keliaujam greičiau, dažniau ir toliau,
Tik vietoj prisiminimų parsivežam skaidres. 
Čia aš su kažkokiu biču,
ten čiuju mano eks. 
Šičia visi išsirengę,
tai tikriausiai bus pliažas. 

Septyni tomai — nu nafig!
Negi negalima jų sutraukt, sutrumpint,
o dar geriau parodyt ekranuos?
Kažkada gi rodė serialą „Lėlė“,
nors brolienė sako, kad čia ne to paties P.

Kad ir kaip ten, kas jis toks buvo iš viso?
Lygtais metų metais rašė sirgdamas lovoj, 
Puslapį po puslapio,
apribotu greičiu. 
O mes tai penktu bėgiu,
Ir — pabelskim į medį — sveiki kaip niekad.

Palikite komentarą