„Eik su manim iš Libano“
Epig. 40
Veni de Libano, Sponsa.Et fugis, & fugiens clamas, Quid, Sponsa, moraris?
Non fugis, ut fugias: ut capiare, fugis.
Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano
Bėgi, ir bėgdamas šauki: „Ko tu, brangioji, delsi?“
Bėk ne tam, kad pabėgtum; bėk tam, kad sugautum.
Atsiverčiau Sarbievijaus poezijos knygelę ir kaip tik akis užkliuvo už labai trumpos epigramos, kuri užvadinta viena iš eilučių iš Giesmių Giesmės: „Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano“ (Giesmių giesmė, 4 skyrius, 8 eilutė). Tai kvietimas sužadėtinei leistis iš Libano aukštumų į Jeruzalę, gyventi pažadėtoje žemėje ir kartu mėgautis visais jos teikiamais malonumais. Tik čia Sarbievijus aiškiai mano, kad kvietimas, bėgiojimas ir rėkavimas raginant savo sužadėtinę nieko gero neduos. Veiksmai turi būti tikslingi. Bėk ne tam, kad pabėgtum, bėk tam, kad sugautum.