Kalėdiniai sveikinimai senoviniu būdu
Vaikystėje pamenu, kad gruodžio mėnesį tėvai ir seneliai kone rituališkai pradėdavo didžiulio pažįstamų ir giminių sąrašo sudarymu: sąsiuvinyje per kelis puslapius nusidriekdavo sąrašas žmonių, kuriuos reikia pasveikinti su šventėmis. Kasmet būdavo perkama krūvelė atvirukų ir kelis vakarus suaugusieji leisdavo laiką juos pildant linkėjimais bei sveikinimais. Ne tokiems svarbiems kiek šabloniškais, artimiausiems – labiau asmeniškais, ten, kur į užsienį – su trumpomis žiniomis apie metų naujienas, ten, kur į Maskvą – ne su Kalėdomis, o tik su Naujaisiais. Būdamas darželinis pyplys itin džiaugdavaus gavęs darbą ant voko iš punktyrinių linijų išpiešti pašto indeksus.
Vėliau viskas paprastėjo, tapo lengviau pasiskambinti, dar kurį laiką buvo mada šabloninius sveikinimus siųsti SMS žinutėmis, o galų gale viskas kažkaip nunyko. Asmeninių sveikinimų bent jau mano aplinkoje liko mažiau.
Kelis metus bandau gaivinti šią tradiciją: keletą metų stengiuosi svarbiausiems savo žmonėms parašyti elektroninį laišką su asmeniniais linkėjimais. Net jeigu juos ir sveikinsiu gyvai, tai būna proga pagalvoti apie tai, kuo šis žmogus man svarbus, padėkoti jam, pasidžiaugti jo sėkmėmis ar paguosti sunkume. Tiesą pasakius, tai gana nelengvas darbas: norint parašyti kažką daugiau nei „Linksmų Kalėdų!“ gali užtrukti nemenką tarpsnį.
Šiemet nusprendžiau tai daryti senoviškai ir linkėjimus rašyti ant tikros atvirutės (ją sukūrė Ieva), po to jas išsiunčiant tikru paštu. Juk gauti tikrą laišką turėtų būti smagiau?
Pirmas iššūkis, norint įgyvendinti sumanymą – adresai. Net jei esi pas pažįstamus kažkada šiemet lankęsis, nebūtinai prisimeni jų adresą, o tiesiog užklausi kažkaip nei šis nei tas. Fizinis adresas bent jau mano burbule tapo nebe toks aktualus: rečiau susitinkame namuose, ir tikrai nebeliko įpročio einant pro šalį pas ką nors užsukti be didelės priežasties. Susitikimai planuojami iš anksto, o namų erdvė tapo labiau asmenine, į ją rečiau įsileidžiame mažai pažįstamus. Tad pažįstamų fizinio adreso dažniausiai neturiu. Beje, naujai pažįstamų dažniausiai nebeturiu ir telefono numerio: vargu ar jiems skambinsi, dažniausiai parašysi per kokią programėlę.
Kita netikėta problema: kur gauti pašto ženklų? Pasirodo, išpirkau viską, kas buvo „Lietuvos pašto“ skyriuje Vilniaus „Panoramoje“. Ženklų siuntimui į užsienį ten iš viso nebuvo. Matyt karaliauja paštomatai ir internetu registruotos siuntos; fizinis pašto ženklas, kurį reikia palaižyti liežuviu, tampa tokia egzotika kaip taksofonų kortelės. Taip, čia praeito tūkstantmečio technologija. Bet tikiuosi, kad šiemet dar suveiks.